[For full english version of this post, follow this link]
Sveiki, skelbiame subjektyvią “Tikro Alaus” draugijos ir šito blogo nuomonę, kas tikrai džiugino, ir tikrai liūdino praėjusių metų mūsų alaus scenoje. Mūsų idealai – alaus įvairovė ir galimybė rinktis, tinkamas vartotojų informavimas, istorijos nepadirbinėjimas, mažesnis šiukšlinimas ir kad vaikai, paaugliai nebūtų skatinami gerti. Visi žinome, kad padėtis šalyje sunki, į biudžetą nesurinkti milijoniniai mokesčiai, todėl leidome sau nesivelti į samprotavimus, ar įvairaus dydžio ir kokybės šalies aludarystei yra reikalingos mokestinės lengvatos ar netgi kokios tai regioninės privilegijos. Tad į Naujus, Jaučio ir sunkaus darbo metus žengiame pažymėdami:
METŲ ŠAUNUMAI
* * *
Foto: Iki
“Gurmanų” serijos alaus šaldytuvai “IKI” ir “IKIuko” parduotuvėse UAB “Palink” ir UAB “Fulgor” bendrą projektą reiktų apdovanoti už valią, ryžtą ir nuoseklumą nuolatos laikyti pasiūloje tikrą lietuvišką alų – ir tamsų, ir šviesų, o taip pat rūpintis daugkartinių butelių supirkimu ar net įsileisti ten naują alų (šiemet šaldytuvuose švystelėjo dar vieno jau labai lietuviškai tikro – naminio, mielingo “I.O. Boiko” alaus iš Kurklių / Anykščių rūšis, nors šiaip dažnai apsigyvena ir “Faxe” produkcija). Dabar kai manęs autobusų stoties IKI turistė iš Estijos užklausia, kur galima gauti “unikalaus jūsų gyvo alaus”, aš turiu ką jai atsakyti (atvejis iš gyvenimo, beje)! Bet laukiame dar daugiau rūšių!
Foto: Broniaus Talakio
“Pas Rudolfą II” už pateikiamo alaus įvairovę Pateikiamo alaus įvairovė bent jau Vilniuje šiemet išaugo, aišku, ne tiek, kiek norėtųsi mūsų draugijos nariams, bet vis tiek yra kuo pasidžiaugti. Aišku, prie to prisidėjo ir “Rene”, ir “BoBo”, ir “Bunte Gans”, o toks “Šnekutis” aplamai sukūrė dvi Šiaurės Lietuvos ambasadas, bet jei reiktų išskirti vieną nugalėtoją, juo renkamės Gedimino g. 46 įsikūrusią užeigą. Nors, tarkime “Verslo žinių” specialistė (neskirianti “krkonogų” nuo Krkonošų) jo virtuvę vertina žemai, mes džiaugiamės ne tik pateikiamu čekišku alumi (nuo “Gambrinus” per “Kozel” iki “Velvet”), bet ir vokišku “Tucheriu”, airišku “O’Hara”, ir belgišku “Witterkerke“.
Apyniai mūsų sode
Lietuvos apynių augintojams už paneigtą mitą, kad geri apyniai pas mus negali augti. Lietuvos apynių augintojų draugijos apynyne Kauno Botanikos sode auga per 30 rūšių apynių, tame tarpe trijų Lietuvos selekcionierių kartų išvestos lietuviškos apynių rūšys (pvz. “Fredos Taurieji”); Tikro Alaus draugijos sėkmingi praktiniai bandymai auginti ir naudoti aluje lietuviškus bei užsienio apynius; “BūtautųButautų dvaro” alaus gamintojų sprendimas auginti apynius patiems – visa tai patvirtina, kad apyniai Lietuvoje auga, dera ir duoda puikius rezultatus!
Antanui Astrauskui už monografiją “Per barzdą varvėjo… svaigiųjų gėrimų istorija Lietuvoje” , leidėjas “Baltos lankos” - už atvirą, šiuolaikišką, intriguojantį žvilgsnį į fermentacijos istoriją mūsų kraštuose.
Naminei aludarystei už suteikiamą alternatyvą, kokybę ir bendravimą Šiemet dar stipriau įsitikinome, kad namuose tikrai galima pasigaminti alaus, kokybiškesnio ir skanesnio nei parduotuvėse. Receptais keitėmės su bendraminčiais Lietuvoje ir užsienyje; gaminome lietuvišką alų, alt’us, dunkelweiss’us ir tikrus imperinius stautus; medžiagas užsakinėjome Kaune, Biržuose ir ebay.com; virėme namų virtuvėse, rūsiuose ir garažuose; degustavome, džiaugėmės rezultatais ir jais dalijomės su kitais. Ir svarbiausia, daug bendravome ir bendradarbiavome!
Tarptautinei alaus mėgėjų bendruomenei ir blogeriams už inspiracijas Šiemet ypač daug pasisėmėme iš kolegų, rašančių apie alų visame pasaulyje – nuo Didžiosios Britanijos iki Lenkijos. Skaitydami juos, keliavome ir atradome įdomiausius bravorus bei alaus rūšis įvairiose šalyse, išgyvenome nepakartojamus nuotykius dirbant pube arba vaikštant po alaus festivalius, gilinomės į alaus tradiciją ir istoriją, dalyvavome bendrose rašymo apie alų sesijose. Linkėjimai visiems! O kitais metais mūsų draugijos siekis – pradėti pažindintis ir gyvai!
* * *
METŲ NUSIVYLIMAI
Foto: Vigmantas Butkus
Neveikianti, nesukurta plastmasinės taros tvarkymo sistema Lietuvoje – plastmasiniai buteliai nesuperkami, nors Estijoje jie superkami. Jei kokie “žalieji taškai” ar kiti plastmasės pramonės pakalikai ir tvirtina, kad tai neturi įtakos taršai mūsų krašte, tegu nueina ir pasižiūri į bet kokią pamiškę, paežerę, paplūdimį, pakelę…
Plečiamas “alaus kokteilių”, akivaizdžiai skirtų paauglių rinkai, asortimentas – be komentarų. Geria vaikai… Nelabai čia yra kuo didžiuotis mūsų šaliai ir kartai, gal tik tuo, kad jau baigėsi naktinė prekyba šia chemija.
Istorijos falsifikavimas, pristatant naujas alaus rūšis. Apie vieną tokių atvejų – jau netrukus bloge…
Sutinkate? Nesutinkate? O gal turite savo pasiūlymų? Labai kviečiame pasisakyti komentaruose!
