Šį poleminį straipsnį rengėme ne vieną mėnesį, tai nėra kažkokio spontaniško nepasitenkinimo rezultatas. Tiesiog kas kurį laiką atrodo verta sustoti ir apgalvoti – o kaip gi visgi vystosi mūsų alaus vartojimo kultūra? Būtent kultūra, o ne gamyba ir ne prekyba. Ir čia „Tikram alui“ kilo toks poleminis klausimas – o kaip grybai dabar pridygusios pilstomo alaus parduotuvės – kur mus jos veda? Ar tik ne atgal į virtuvę ar „prie šašlykinės“, kaip prieš 20 metų?

Ne paslaptis, kad „Tikro alaus“ blogo įsikūrimo vienas iš įkvepimo šaltinių – tai tiesioginė patirtis iš Anglijos pubų ir Čekijos hospodų. Iš ten, kur prie pilnai įpilto ir perpilto alaus bokalo galima paskaityti spaudą (t.t. leidinį apie alų), pašnekėti su vietiniais ar su jais pažiūrėti sporto varžybas. Gal net išgirsti įdomaus muzikanto pasirodymą. Tai aš pavadinčiau alaus vartojimo kultūra. Nors ir šios pavyzdinės šalys turėjo problemų su pirmaujančių aludarių už marketinginius statomais kranais, dabar padėtis ir ten pasikeitė.

Lietuvos išskirtinumas – pilstomas alus išsinešimui?

Tuo tarpu pas mus alaus kultūros pasiekimas tampa vienas ir vyraujantis – pilstomo alaus prekyba išsinešimui. Tai rodoma netgi kaip pavyzdys Estijai. Tačiau ar alaus pilstyklių pagausėjimas ilgainiui netampa revoliucija, kuri nebeskatina alaus kultūros plėtros, o netgi veda į… tam tikrą jos degradaciją?

Vienas alaus pilstymo prekybos išsinešimui privalumas neabejotinas. Prieš kelis metus tai buvo proga pristatyti naują (ir šviežią) alų auditorijai, kuri jos niekada neras parduotuvių lentynose. Gyvas alus atkeliavo ir į patogesnes vietas, ir į naujus rajonus. Tai buvo ir didelis šansas vidutiniems ir mažiesiems aludariams, kurie ilgainiui nustojo skųstis akcizais – pardavimai buvo garantuoti.

Prekyba – dominuoja, kultūra – „kaip gaunasi, taip“

Tačiau ar ilgam alaus pilstyklės buvo orientuotos į alaus (ir giros) įvairovę? Daugelyje jų pagal visus ekonomikos dėsnius nusistovėjo pagrindinės, flagmaninės alaus rūšys. Joms ir skirtas pagrindinis dėmesys, o retesnės rūšys išparduodamos per įvairias akcijas ir išpardavimus. Ne vienam turbūt teko užtaikyti ir ant parūgusio retesnio alaus. Akcijos, kainos, prekyba – didesnių ar mažesnių pilstytojų interesas yra vienas (tai galite įsitikinti iš jų FB puslapių).

Teatras prasideda nuo rūbinės, o alaus prekybos parduotuvė – nuo pardavėjo. Su visa pagarba tiems keliems, kurie sugeba įdomiai papasakoti, pristatyti alų – panašu, kad pilstyklių šeimininkams alaus pardavėjų edukacija mažai rūpi. Prieš kelis metus gelbėjo magiškas žodis „jis gyvas“. Dabar gali susidurti ir su tokiais, kuriems alus visai nerūpi. O kam – alaus kainos ir informacija apie akcijas juk šviečia ekranuose?

Alaus išsinešimui parduotuvės neabejotinai sukūrė ir naujų darbo vietų, tačiau ką daryti jei parduotuvei ne taip gerai sekasi? Gerai jei šeimininkas domisi sultimis ir sula, bet daug kur jau kuriasi ir pilstomo alaus ir degtinės prekybos kombinacija. Užkandžių pasiūla irgi kontraversiška – arba aukščiausios kokybės ir brangumo džiovintos gerybės, arba ta kretiniška rusva perdžiūvusi duona su česnako miltais plastmasiniuose stiklainiuose, tikrai daranti gėdą mūsų šaliai (skirtingai nei gera juoda duona). Na, dar čipsai…

Ar tikrai skiriasi nuo didžiųjų ydų?

Dar viena neabejotina mūsų alaus kultūros scenos yda – tai plastmasinio butelio kultas. Mediniai bokalai juk – tik iškabose. Lygiai taip kaip alaus gėrimų gamintojai, lygiai taip pat ir pilstyklių savininkai pripažino jų jėgą. O kur jos atsiduria? Pabuvojusios virtuvėje, dalies sąmoningų piliečių gal ir išmetamos į geltoną konteinerį. Kitos – ten pat, kaip ir kiti bambaliai – pakelėje, paežerėje. Teko girdėti pasakojimų, kad pas mus į plastmasinę tarą alaus pripiltį prašo net alaus restoranuose!

Informacinė alaus pilstymo parduotuvių aplinka irgi kelia abejonių. Jei prieš kelis metus buvo puošiamasi „nuo Šnekučio nusižiūrėtomis“ prieškarinėmis nuotraukomis ir karikatūromis, dabar daugiau dėmesio skiriama kainai eksponuoti. Kai kur gali rasti informacinių bukletų, kurių pasakos mažai skiriasi nuo stambių gamintojų – viena kooperatyvų laikais įsikūrusi darykla demonstruoja esą naudojamas senąsias bačkas, kitur neseniai atstatytas dvaras porina apie „pagal išsaugotą receptūrą“ neva dabar verdamą alų. Net padėkliukų daug kur nerasi – o kam, juk virtuvėje niekas alaus neperpila.

Vienintelė išeitis – „pigiau“ ir į gamtą?

Alaus pilstyklių plėtra pastaraisiais metais buvo stulbinama, ir artimiausiu atveju jų laukia aštri kova (tai rodo jau pradėti virti „private label“ pilstyklių alūs). Plėtros aukso amžius jau praeina. Ar praeis ir pilstyklių mada? Vienas jų privalumas išliks neabejotinas – alus (bent jau ta, greičiausiai „vaikštanti“, rūšis) išliks šviežias. Tačiau ar perėjus prie „taupos“ kainų, pelno marža leis uždirbti? Ir – kadangi mes kalbame apie kultūrą – ar apie mus kaimynai pasakos kaip apie šalį, kur žmonės perka alų plastiko butelyje ir geria jį namie?

Kad kritika nebūtų tuščia, norėtųsi pasiūlyti išeitį. Mažiausių, mažųjų ir visų kitų aludarių asociacijos jau dabar turėtų galvoti, kaip konvertuoti geriausias pilstykles į mažas aludes. Kaip į jas investuoti. Tokias, kurios galėtų konkuruoti dienos pietų rinkoje, teikdamos šviežius vietinius produktus. Tokius, kuriose rodytų sporto varžybas (apmokestindama sporto kanalus, „Viasat“ suteikė čia puikią progą, kuria niekas nesinaudoja). Kur gal vyktų pub quizai ar šiaip normalus socialus bendravimas prie saikingo vieno kito bokalo.

Tada gal vėl Lietuva grįš iš savo būstų virtuvių į miestietišką gyvenimą. Nes dabar, panašu, labiau patraukėme į bakūžes, nešini plastmasiniais buteliais.

Panašūs įrašai:

Tagged with:
 

38 Responses to Alaus pilstyklės: žingsnis į priekį, į šoną, o gal atgal?

  1. ramtyns says:

    Čiobiški, sveikas sugrįžęs – ir koks puikus straipsnis diskusijai! Jau senai galvojau apie pilstyklių fenomeną, bandydamas sudėlioti kas ten gerai ir nelabai gerai. Pritariu čia išdėstytiems klausimams ir ypač – pasiūlymui pabaigoje.

    Pilstyklių eros aušroje (o gal jau apogėjuje) išties kyla tradicinių barų ir alinių išlikimo klausimas – kaip jiems konkuruoti su kur kas mažesnius kaštus patiriančiomis pilstyklėmis, ir kaip patraukti klientus, nuviliotus pigaus alaus bambaliuose? Žinoma, tie barai turi siūlyti (kai kurie jau siūlo) kažką kokybiškai kito, tačiau ar to užteks?

    Panašių procesų teko regėti ir užsienyje – štai Anglijoje pubai nenuilstamai protestuoja prieš alaus prekybą supermarketuose dempinginėmis kainomis. Ne vien dė to, bet ten tradicinis pub’as taip pat vis dažniau užleidžia vietą blizgantiems corporate barams ir iki galo vis nesusigulinčiai gastropub’o koncepcijai (kuri neretai tampa vieta su nei geru maistu, nei geru alaus pasirinkimu).

  2. Vytautas says:

    Geras straipsnis. Vakar kaip tik buvau mieste ir užėjau su žmona porai bokalų į Alyną Jogailos gatvėje. Vieta patiko ir masčiau kodėl daugiau tokių nėra. Beer barelyje staliukų yra, tačiau niekad nemačiau, kad kas būtų prisiglaudęs, o ir pačiam nekilo tokia mintis. AlusLT karoliniškėse irgi atrodo kaip įstaiga tų pačių, kurie dienų dienom sėdi šalia parduotuvės.

    Asmeniškai džiaugsiuos jei/kai rajonuose esančios pilstyklos transformuosis į normalią alinę. Kaip gaila Šimo baro :(

  3. Modestas says:

    pilstuškės transformuosis į alines? Nesupykit, bet tai iš utopinių idėjų srities…
    O straipsnis aktualus, ne veltui internetuose randasi vis daugiau panašių atsiliepimų. Matyt ne viskas su tom pilstuškįm gerai…
    http://www.nulis.lt/alaus-tasku-pardavejai.html#fb

  4. PPJ says:

    Aš nemanau, kad dėl pilstuškių patraukėme į bakūžes, nes dabar vietoj pako skardinių žmonės namo tempiasi kelis litrus skanesnio, dažniausiai lietuviško kapitalo įmonės alaus. Tie, kurie ėjo į miestą, tie ir toliau eis, nes tai jau atskira pramogos rūšis, kuriai auditorijos netrūks. Gal pilstuškės jos kažkiek atsigriebs, bet liūto dalį pirkėjų jos atima iš prekybos centrų. Tai gerai, nes šitaip daugiau uždirbs ne Carsbergas, o koks Astravo bravoras.

    Dėl bambalio. Dažnai TAD pažeria kaltinimų jam, bet ar tikrai jis toks blogas? Skardai išvis nėra konteinerių, stiklą taip pat ne visi metą ten, kur reikia, ar priduoda. Dar kažkiek gelbsti miesto sanitarai… Ekologine prasme stiklas geriau, nes neįra, bet pamiškės ar paežerės jis irgi nepuošia. Čia gal ne pilstuškių, o valdžios bėda, nes nėra įstatymo dėl plastikinės taros supirkimo.

  5. Ciobiskis says:

    Taip, šio mano straipsnio ir tikiuosi viso blogo tikslas yra siūlyt utopines idėjas. Prieš penkis metus visi šitie alaus scenos pasikeitimai atrodė utopiniai, nemanot?

    O dėl “lietuviško kapitalo” privalumo savaime, tai man juokingas argumentas. Tai ir kalbame tam, kad lietuviškas kapitalas nors kiek reinvestuotų į kultūros kūrimą, į naujas formas. O tai yra lietuviško kapitalo įmonių, kurios tik ir žiūrėjo kad kuo stipresnis būtų alutis; pvz prieš Astravą toje vietoje buvo čia tokia kuri nusisamdė LIETUVIŠKĄ marketingistą kuris ch***varo pasaką sekė, paskui patys kaimiško pasakas sekė, kol alus neprarūgo.

    Aš nematau, kad pilstyklių savininkai į kažką reinvestuotų, kurtų realias nemelo, neakcijų tradicijas, kažką remtų. Apie tai daina.

    O dėl plastikinės taros supirkimo visiška tiesa. Estijoje superka, realus pozityvus pavyzdys.

  6. audryla says:

    Plastikinę tarą superka ir Lietuvoje!!! Gal pradėkim nuo noro ją (ir ne tik) (su)rūšiuot.

  7. Gytis says:

    Ar alaus įvairovė nėra alaus kultūros dalis? Manau, kad viena svarbiausių. Todėl pilstyklės yra žingsnis į priekį.

  8. ramtyns says:

    @Gyti, įvairovė gerai, bet pati savaime, be konteksto ir kitų kultūros elementų ji nėra jokia vertybė. Netgi sakyčiau ne įvairovė, o pasirinkimas – kuris yra artimai susijęs su informacija, kokybe, konkurencija ir pagaliau, aptarnavimo kokybe – turi būti ir toliau didinamas, tačiau kaip mes norėtume ta įvarove ir pasirinkimu džiaugtis? Pilstyklių “kultūra” deja per dažnai (nors ne visada) pasirodo tik chaltūra, greitam centui užkalti. Pradžioje galbūt reikia ir tokią stadiją praeiti, tačiau toliau, sveika atsigręžti ir pažvelgti kur einam toliau.

  9. Gytis says:

    Kodėl pub’ais turėtų tapti pilstyklės, o ne dabartiniai barai, aludės ar alinės?
    Pilstyklės atsirado kaip alternatyvus pardavimo kanalas tiems bravorams, kas į tinklus patekti negali ar nenori. Šiuo metu nematau rinkoje objektyvaus poreikio ką nors keisti. Prognozuoju, kad pilstyklių dar keletą metų daugės.

  10. ramtyns says:

    Gyti, jei kalbėtume apie rinką, tai būtų kita kalba. Manau, diskusija yra – geras ar blogas ženklas pilstyklių gausėjmas, turiningos alaus kultūros atžvilgiu. O gal pilstyklės ir bus Lietuvos alaus kultūros firminis ženklas?

  11. PPJ says:

    Lietuviškas kapitalas patriotiškai nusiteikusiam lietuviui jau yra privalumas. Jei susiesim su mūsų diskusija, tai to privalumo mastas priklausys nuo kapitalo savininko suinteresuotumo skleisti kažkokią alaus kultūrą Lietuvoje. Kadangi tas aludaris daugeliu atveju alų vera vedamas tų pačių komercinių paskatų, kurios veda ir didžiuosius koncernus, tai suinteresuotumas skleisti alaus kultūrą priklauso nuo informacijos paklausos. Pripažinkime, bet pastarosios kol kas nėra, mes esame labai maža marginali grupė, kuriai rūpi kažkas daugiau, nei atsigerti alaus. Dėl visuomenės apatiškumo rūgsta cielos bačkos įdomesnio alaus, padėkliukų jai irgi neraikia – dėl to retas baras tokius ir dalina, informacijos apie alų niekas neskaito, dėl to apsiribojama keliomis frazėmis susijusiomis su salyklu ir šaltinio vandeniu. Taigi atsakyti į klausimą “geras ar blogas ženklas pilstyklių gausėjmas, turiningos alaus kultūros atžvilgiu” galima pasakyti, kad viskas priklausys nuo pirkėjo. Jei jam reikės bus ir ta alaus kultūra. Kol to nėra, ją galime kurtis savo mažoje marginalioje grupelėje.

  12. Ciobiskis says:

    Diskusija pakrypo link fundamentalių žmogaus ir rinkos / visuomenės santykių dalykų, bet kalbėta apie konkretų nerimą – susirūpinkime alaus vartojimo kultūra.

    “Kapitalo savininko suinteresuotumas skleisti alaus kultūrą Lietuvoje” – esmė. Ją siekiame įtakoti šiuo blogu. Aš atmetu argumentus “viską formuoja vartotojai, o jiems …”. Ar norime gyventi “Naujininkuose” ir “džiaugtis” vietine pilstykle “iš Šiaurės Lietuvos” ir jos aplinka, nes kitaip nebūna??? Juokinga, o gal net graudu.

  13. Gytis says:

    @ramtyns
    Pilstyklių gausėjimas yra geras ženklas, mano kuklia nuomone. Kas geriau alaus kultūrai: būsena be pilstyklių ar būsena su pilstyklėmis?

    Bet aš nežinau, kas yra ta alaus kultūra. Turbūt man derėtų iš viso patylėti svarstant šį klausimą :)

  14. Ciobiskis says:

    Blogiausia, kad yra pozityvių pavyzdžių – ir Vilniuje, ir Kaune, ir Klaipėdoje, bet jų neginam – bet ginam pilstytojus :)

  15. Ciobiskis says:

    Alus yra social glue. Pilstyklių gausėjimas nėra blogai per se, bet kad tai “nieko daugiau ir atsi***sk” yra blogai. Pažėkit į iliustraciją viršuje.

  16. PPJ says:

    Siekti įtakoti galima ir popiežių, bet jeigu jis nesiklauso? Kažin kiek pilstyklių savininkų skaito šį blogą? Turbūt tik ponas J. Ignatonis (nieko blogo nenoriu pasakyt). O jeigu ir daugiau skaito, bet dirba pelningai, jam vis vien bus nusispjaut. Su tom bjauriausiom pilstyklėm vargiai ką pakeisi, publika diktuoja madą, o dėl pusbomžių niekas neims ir neinvestuos į kultūros skleidimą.

    Aš visiškai nenoriu pasakyti, kad kaip yra, taip yra gerai. Žinoma, kad yra blogai, nes pilstytuvių savininkai neišnaudoja progos. Jų padėtis yra žymiai geresnė, nes pilstytojai visa galva aukščiau maximų kasininkų, gali suteikti daugiau informacijos, parekomenduoti ir t.t. Ar daug kur taip būna? Vargu.

    Kad išgirstų galima daryti kažką panašaus į skundų/pagyrimų skyrelį. Nusipirkai blogo alaus, aptarnavimas netikęs ar pan – eini į TAD tinklapį, skundų skyrių, susirandi žemėlapį pilstyklę (gal ir barą?) ir skundiesi – ten ir ten buvo taip ir taip. Aš tokia galimybe pasinaudočiau, o į anksčiau apskųstus neičiau.

  17. POP says:

    “…mes esame labai maža marginali grupė, kuriai rūpi kažkas daugiau, nei atsigerti alaus.” – man atrodo, kad ne tokia ir maža ir vis didėjanti. Jei jau didėja pilstyklų skaičius, reiškias daugėja mėgstančių kitoniškesnį alų (na ir grupelė mėgstanti pigesnį, bet gal jų mažuma). Žodžiu mano galva čia turėtų būti daugiau optimizmo :)

    “…informacijos apie alų niekas neskaito, dėl to apsiribojama keliomis frazėmis susijusiomis su salyklu ir šaltinio vandeniu” – čia buvo neseniai tokia istorija, kad kolega darbe klausia ar seniai į Ekstrą pradėjo ryžius dėti? Tai va pasirodo skaito! Ir maža to, pasirodo rašo!

    P.S. Labai gera tema

  18. audryla says:

    Na pats iš savęs pilstomo alaus pardavimas mano galva nėra blogai. Dėčiau čia daugiau pliusą nei minusą.
    Bet va pilstymas į plastikinį(ius) butelį(ius) mane varo į neviltį… o jei dar į skaidrios/bespalvės!!!! plastmasės butelius? Čia jau atleiskit, žemiau kritikos.

    Ir ką daryt, kai prie savaitgalio pietų ar vakarienės stalo norisi tarkim “Vasaknų dvaro” alaus?

  19. Ciobiskis says:

    @PPJ dėl “popiežiaus įtakojimo”, tai reikėjo sekmadienį žėt filmą The Queen su Hellen Mirren ir kitais. Tai sena žmonijos problema, apdainuojama daugelyje knygų, filmų etc.

    Dabar, ir blogų.

  20. Vidma Alutis says:

    Sutinku, kad 99% alaus pilstykliu yra tik verslas ir jokios kulturos. Uzeini, paklausi ka nors, o uz kranu stovi bambukai kurie zino tik kainas ir pavadinimus. Aisku yra ir entuaziastu, kaip pvz. Alaus Kolonele.
    Bet visumoje tai tragiskas tik pardavimo reikalas. Alaus Brolijos nariams Vilniaus Alaus parduotuvese taikomos nuolaidos, visur kaba apie tai informuojancios lenteles, bet su jomis nesupazindinami net pardavejai. jau nekalbant apie tokia fraze – ka pasiulytumet IPA megejui… Pasiulo Vilniaus Nefiltruoto. Aisku alaus bent minimalaus zinovo kiekvienam taske nepastatysi, bet minimalu apmokyma galetu pereiti…
    Pilstomo alaus taski nera blogis. Blogis yra ka jie pilsto ir kaip. Net ten kur deklaruojamas sviezias alus, laisvai gali gauti ir parugusio bambali.
    Del bambaliu – irgi ne blogis, yra spec konteineriai, kam reikia pinigeliu, gali i zalia taska nutempti… Cia jau geriko kulturos klausimas.

  21. kazys says:

    Atsiprašau visų, nes pasakysiu šiek tiek stipriau. Noras iš pilstyklų dar kažką išspausti man panašus į reikalavimą, kad kiemsargis pradėtų išmanyti ir statistinės analizės metodus. 100 proc. pritariu Gyčio išsakytai minčiai, kad tegu reorganizuojasi barai ir ypač save skambiai bevadinančios aludės. Tai jos tegu ir orientuojasi į aukštas pajamas turinčius buržua, kuriems reikia ir aplinkos, ir užkandos geros, ir padėkliukų etc. Tegu jie tampa traukos vieta nedidelei socialinei grupei ar tiksliau kalbant subkultūrai. Kuo ši subkultūra bus didesnė ir įtakingesnė alaus pasaulyje, tuo mums visiems bus geriau. O dabar žiūrėkim į pilstykles pirmiausia per žmogelių pajamų prizmę. Pilstyklų yra kita funkcija ir skirtos jos tam tikrai socialiniai grupei. Ateina žmogelis, kuriam 6-7 Lt už bokalą jau per brangu, o va litrą ar du namo su džiaugsmu parsineš. Toks vartotojas jau prakutęs ir pro Švyturio ir pan. lentynas išdidžiai praeis nusukęs nosį į šoną. Ir to jau pakanka. Ir ačiū pilstykloms! Gal viena kita tegu pilstykla reorganizuojasi, bet dauguma tegu būtinai lieka ir vykdo savo misiją – leidžia mažesnių pajamų žmogeliams mėgautis geresniu alumi, kad ir virtuvėje, kad ir iš plastikinio bambalio ir be padėkliukų. O chamų galima sutikti ir tose vietose, kur prie baltųjų staltiesėlių reikia sėdėti.

  22. Alaus kolonėlė says:

    Tikrai gera tema diskusijoms.
    Pilstyklų tiek atsirado, nes atsirado pirkėjas. Pirkėjas, kuris jau skiria ir nebenori pramoninio ar “meinstryminio” alaus. Tą alaus revoliuciją, kaip aš ją vadinu, manau padarė pirmiausia Alaus namai ir Šnekutis. O išpopuliarino manau Vilniaus alus ir Beerbarelis kaipo tokį formatą. Ir manau kad tai yra gerai – tas naujasis alaus vartotojas gali nusipirkti alaus netoli namų, gali jį nusivežti į gamtą ar svečius.
    O pačių pilstyklų tiek pridygo, nes tai gana lengvai pradedamas verslas – užtenka apie 20000 – 50000 Lt kad startuotum, kai normaliai aludei ( su virtuve) startas prasides nuo 80 000 – 100000 Lt. O jei šnekėsime apie Vilnių (kurio rinką geriausiai suprantu) tai centre, o ypač senamiestyje be ketvirčio milijono litų geriau nepradėkite, nes tinkamų patalpų barui Vilniaus centre ar Senamiestyje praktiškai nėra – beveik visi namai yra gyvenamieji, kurių gyventojai nori gyventi vienkiemio ramybėje. Beveik visi pastatai tinkami barui pub’ui ar pan. Vilniaus Senamiestyje priklauso bažnyčiai, o ji kainas taip kelia, kad tas patalpas beįkanda tik tinklai – ką ir matome Pilies ir Vokiečių gatvėje. Ir manau, kad Vilniaus centras po truputį tik degraduos (Jei turėsime pubų kultūrą ir įvairovę). Verta paminėti ir Vilniaus savivaldybės požiūrį – jei pastebėjote kiek įstaigų atsiranda be iškabų, o dar prisiminkime Soul Box’o, Transilvanijos ir galybės kitų likimą. Tos pačios pilstyklos yra terorizuojamos Vilniaus savivaldybės ir Maisto ir veterinarijos tarnybos – nustebtumėt, kai kurie, sužinoję, kad visos pilstyklos yra kavinės ir turi gaminti karštą maistą (VMVT visiškai neįdomu, kad nelabai kas norės valgyti pilstykloje sriubos :D ).
    Dėl pilstyklų tapimo barais. Savo įstaigą pradžioje irgi planavau tik kaip parduotuvę, bet dabar jau sunku įsivaizduoti, kaip galima išgyvent veikiant tik kaip pilstyklai išsinešimui. Ir panašu, kad tai ir apspręs, kad dalis pilstyklų mirs. O, kad tapt barais reikia didesnių plotų, papildomų investicijų į bokalų plovimą, baldus, interijerą, užkandžius ir maistą, o po to ir į papildomą personalą. Su dabartinėmis pilstyklų maržomis tai nelabai įmanoma. Kai kurių antkainiai tikrai juokingi – nelabai suprantu, kaip galima išgyvent ir išlaikyt kultūringą įstaigą su 10 proc. antkainiu, turiu omeny pirmiausia Vilniaus alaus pilstuškes, kuriose kainos ne tik kad žemos, bet ir verčia abejoti produkto kokybe. Tai įtakoja ir aplinkines pilstyklas – jos nelabai gali pastatyt aukštesnes kainas ir tuo pačiu daugiau investuot.
    Dėl tos pačios priežasties atsiranda ir pilstyklos ir brendžio/vodkos parduotuvės simbiozė – kažkaip žiemą išgyvent reikia.
    Dėl personalo. Taip, tai jau tampa problema – dažnai už baro ar prekystalio pamatysi rūškaną snukį, kuriam įdomiau kur jis įstos ar kaip greičiau parašyt sms. Ir visos konsultacijos dažnai geriausiu atveju pasibaigia – “imk šitą, geriasi gerai ir kaina zjbs”, o dažniausiai sausu “nežinau”. Manu visa tai išplaukia iš to, kad dirbama su minimaliais antkainiais – tada ir darbuotojui gali pasiūlyti tik minimalų atlygi. Man pačiam yra sunkumų su personalu – pats vienas aš(ir šeima) jau nebepavežam krūvių, tad teko samdyt darbuotoją, kuriam irgi kol kas galiu pasiūlyt tik vos daugiau nei minimumas. Kas iš to išeis? – lauksiu atsiliepimų.
    Dėl alaus kokybės. Čia jau priklauso nuo požiūrio ir kaip pasiseks. Man irgi yra tekę parduoti prarūgusio alaus – kai turi 18-20 rūšių alaus bei tik pradedi dirbt tokioj sferoj – irgi visko nutinka. Aišku, jei netyčia kam pakliūna ne koks produktas būtinai jį pakeisiu kitu ar gražinsiu pinigus – ir nelabai suprantu, kaip gali būti kitaip. Dėl “private label” alaus – tai man tai atrodo visiška nesamonė: juk pats alaus negamini ir dėl taves vieno aludaris nedarys atskiro alaus – tai kam jį vadint savo alumi? Ir beveik visi “private label” pilstyklose yra Volfo Engelmano gyvas ar nefiltruotas ten kažkoks.
    Dėl bambalių. Taip tai yra blogybė, bet kitų variantų nelabai ir yra. Galima pilstyti ir į stiklą, bet tai labai brangu – vien kranas kainuoja berods 4500 Lt + PVM (galim pilstyti keturias rūšis), dar pridėkime butelio kainą, butelių transportavimą ir laikymą… Beje plastikinius butelius superka, bet jų supirkimo kaina juokingai maža. Geriau jau žmonės būtų kulturingi ir išmestų juos ten, kur priklauso. Kas liečia alaus kokybę ir PET’o – tai nemanau, kad ji pablogėja, juk alus PET’e retai būna ilgiau nei 3 paras, o per tiek laiko nieko kenksmingo iš PET’o alus negauna. Tas pats ir su skaidriais buteliais – nemanau, kad per kelias valandas alus nuo šviesos pablogėtų. Aš ir pats mieliau alų pilstau į skaidrią PET tarą – man ir klientui atrodo gražiau, atsiskleidžia alaus spalva.
    Dėl marketinginės alaus kultūros. Aš pats visada anksčiau alų taurėj patiekdavau ant padėkliuko, bet sulaiku to atsisaskiau, nes klientai to praktiškai nereikia, o ir patys aludriai (ypač mažieji) neturi/nepadaro nei firminių padėkliukų, nei bokalų. Ir nesijaučiu smagiai pildamas raudonųjų dobilų alų i Guinesso taurę ir patiekdamas ant Staropramen padėkliuko, todėl mano pilstuškėj tik Warsteinerio gausit pilną komplektą ( dar ir taurę dovanų pridėsiu)

  23. Migle says:

    Žinot, kas įdomiausia – kad bene vienintelė darykla, investuojanti į alaus kultūrą, yra jūsų taip keikiamas Švyturys (Carlsberg). Tai jie jau prieš keletą metų pradėjo šnekėti apie alaus derinimą su maistu, bendradarbiauja su kažkokiu someljė (berods Donatas kažkoks), šneka apie tinkamą pateikimą (taurė, padėkliukas, etc.) Aišku, pasakysit – turi biudžetą, tegu ir investuoja. Manau, ne iš geros širdies jie tai daro, tačiau mato bambalinių grėsmę ir kategorijos degradavimą, kurią (siekdami tik pelno, ir nieko daugiau) labai intensyviai skatina dabar visuotinai taip garbinami lietuviško kapitalo mažieji aludariai..

  24. ramtyns says:

    @Migle, pritariu, kad ŠUA rinkodaroje ir įvaizdyje yra stipriai pažengę, investuodami į savo įvaizdį, tuo pačiu nutrupina ir alaus kultūrai (informaciniai leidiniai, Gero alaus krautuvės, degustacijos ir pan.) Sunku būtų tikėtis, kad tai būtų paremta daugiau nei tik grynu išskaičiavimu – vaizdūs alaus kultūros atributai yra jų taip trokštamo “premium” alaus gamintojo įvaizdžio formavimo dalis – tačiau vistiek tame tikrai yra teigiamo poveikio.

    Nesinori čia pilt negatyvo, ir nors toliau galėčiau argumentuoti, kodėl manau, kad kai kurios didžiosios daryklos, viena ranka išoriškai tą kultūrą kurdami, užkulisiuose abiem kojom tą pačią kultūrą trypia, čia nesikartosiu – esu tai jau išsakęs anksčiau.

    Kita vertus, pritariu komentarui, kad mažieji aludariai galėtų ir turėtų kur kas daugiau prisidėti prie tos kultūros puoselėjimo ir kėlimo. Taip, išlaikyta tikroji tradicija, tikras amatas yra (būtų?) daug, tačiau šiandien to nepakanka. Be to, reikia pripažinti, kad kai kurie mažieji naudoja tas pačias pilkąsias technologijas (plačiąja prasme – tiek gamyboje, tiek rinkodadoje.) Bet galbūt čia klausimas kitam postui, kodėl mažiesiems taip sunku tuos teigiamus žingsnius daryti? Tai tikrai nėra susiję tik su finansais – ne viskam reikia didelių išlaidų, mažais bet teisingais veiksmais galima labai daug nuveikt.

  25. Gytis says:

    Mūsų “mažieji” su retomis išimtimis yra maži “didieji”. Tik be finansinių galimybių, kurias turi “didieji”.

  26. nigga says:

    Staripsnis yra blogas, nes remiasi viena esmine faktine mastymo klaida:
    pilstykolos atima rinka ir konkuruoja ne su barais, o su prekybos centrais ir parduotuvemis. Vietoj to, kad pikrtu kalnapili ar svyturi ismaximos zmogus nueina ir nusiperka kokio nors maziau zinomo alucio is pilstyklos.

    Visas straipsnio negatyvumas zmlunga lyg kortu namelis..

  27. Ciobiskis says:

    Man asmeniškai nerūpi, kas iš ko atima rinką dabar, mes klausiame – kas toliau. Taip, visiška tiesa, kad pilstyklės pasiūlė gerą alternatyvą, ir tai veikia. Bet jei pilstyklių vienintelė funkcija – su maža marža aplenkt fabrikų alaus gėrimus, tai tos pilstyklės, o ne mūsų blogas yra “kortų namelis”. O jei poste alų “alučiu” vadinsime, esmė nesikeis. Gamyboje ir pas mažuosius yra “pilkumo”.

  28. Jonas says:

    Mano nuomone, pilstyklos yra alaus parduotuvių, o ne alaus vartojimo vietų kultūros užuomazgos. Sutinku su Gyčiu, kad jų dar kurį laiką daugės, ir manau, kad tik jų skaičiui įsisotinus prasidės reali konkurencija tarp jų, ir iš jos sekantys kokybiniai pokyčiai.

    “Pilstuškių” privalumas yra tai, kad jos padeda performuoti alaus vartotojų požiūrį į ne didžiojo gamintojo alų (net jei jie pilasi Vilniaus alų, kuris būtent į praėjusią kategoriją įkrenta). Tai yra proga, nors ir ne amžina, mažiesiems gamintojams parodyti savo veidą.

    Trūkumas, mano nuomone, yra kai kurių pilstyklų ambicija būti pilstykla ir alaus baru vienu metu. Gal ši idėja savaime ir nėra bloga, nežinau, bet kiek man teko lankytis tokiose įstaigose, tai gero įspūdžio nei viena nepaliko. Be išimčių tenka stovėti kaip idiotui eilėje prieš pvz. du pilvotus sodybybininkus, kurie matai pilasi 8 litrus alaus, dėl to tu su savo bokalėliu esi mažas klientas, ir, suprask, palauksi kiek reiks. Mane dėl nežinia ko nervina tas alaus pilstymas į kažkokią butelinę “mierką” ir tuomet į bokalą – aš noriu savo alų gauti keliu “bačka – vamzdis – stiklas”, pageidautina ekspresu.

    Apie tokius dalykus kaip už baro stovinčio bekono auksine grandine ir užraukta mimika žvilgsnis, nedapiltas bokalas, ar netikęs aptarnavimas, nekalbėsiu. Čia yra bendra Lietuvai aptarnavimo problema, kuri, mano idealistišku įsitikinimu, ilgainiui išmirs pati. Tikiuosi, kad pilstyklos atėjus laikui pavirs alaus parduotuvėmis – ir pilstomo ir netik, vienos pigios, kitos mandresnės. O tos, kurios kelia ambiciją tapti baru, tikiuosi, ilgainiui apleis ambiciją būti pilstykla.

    Vat tiek.

    • Alaus kolonėlė says:

      Na taip, vienas didžiausių pilstyklos baro minusų yra pirma alaus pripylimas į 0,5l PET’ą ir tik tada į bokalą. Taip yra ir mano pilstykloj. Deja tik toks variantas yra įmanomas jei pilstai iš kranų, skirtų pildyti PET’ams. Yra tik vieną markė kranų (Pegas Novotap) leidžiančių pilti ir į bokalą, ir į PEt’ą. Bet šie kranai yra dvigubai brangesni už gerus ir, pagal atsiliepimus, labai nepatikimi ir lūžtantys.

  29. ramtyns says:

    @Alaus kolonėle, teko matyt specialius adapterius, kuriuos įdeda vietoj butelio ir pilsto tiesiai į bokalus – ar čia būtent tokius tik Pegasai ir leidžia?

    Pats mačiau, Klaipėdos Špunkos parduotuvėje yra toks kranas, kuriam tinka šie adapteriai, ir per antrus metus niekas ten dar nesulūžo.

    • Alaus kolonėlė says:

      Adapteriai dedasi ant CEM “Fast beer” kranų – tokių kaip mano krautuvėj – bet su jais neįmanoma prileisti normalaus bokalo – jei vietoj 0,5l alaus norite 3 litrų putų – prašom :)O kokie kranai “Špunkoj” – nežinau, neberandu nuotraukos, kur nufotkintas Špunkos baras

  30. bm says:

    Akivaizdu, kad į kabakus eina tie, kurie išgali mokėti.
    O aš kabakų nemėgstu – geriu alų gamtoje, taip kad tai yra vienintelė alternatyva kai kuriems.

  31. Dadis says:

    Įkišiu ir aš savo trigrašį – pilstyklės yra gerai, kai nori gero pilstomo, o ne butelinio alaus, ir manau jos turi egzistuot šalia alaus barų – kiekvienam savo rinkos segmentas, nes kartais norisi alaus išgerti namie ar gamtoje, o kartais – bare su kompanija. Tuo pačiu norėčiau pakritikuot “Alyną” – kainos jame labai jau neadekvačios pasidarė, praktiškai nestipriai skiriasi nuo alaus bokalo kainos bare – sakykim litras “Hoegaarden” kainuoja 13,99 lt, ir dar plastiko butelis už 0,70 lt prisideda, tai bokalas atsieina virš 7 lt.

  32. kazys says:

    Kaune pristabdyta alaus pilstyklos veikla, nes “negaminami jokie viešojo maitinimo patiekalai”…

    http://kauno.diena.lt/naujienos/miestas/kauno-uzkandineje-uztvenkta-alaus-upe-444480

  33. regina says:

    Pas mus alus yra geriamas vakarojant seimomis. Su mazais vaikais i alaus bara nenubegsi, o gero alaus norisi. Jei jau geri ne viesoje vietoje, nelieka kulturos???? Nesamone. Vyksta degustacijos, maisto derinimas su ivairiomis alaus rusimis ir namie, ir draugu kompanijoj. Negalima teigt, kad nusipirkus pilstomo alaus butinai ji issiurbsi uz kampo. Pilstomas alus tikrai nezlugdo kulturos, tai tik galimybe megautis geru alumi, net turint mazu vaiku.

  34. Mantas says:

    > Kad kritika nebūtų tuščia, norėtųsi pasiūlyti išeitį. Mažiausių, mažųjų ir visų kitų aludarių asociacijos jau dabar turėtų galvoti, kaip konvertuoti geriausias pilstykles į mažas aludes.

    Nereik myžt į bokalą ir iš pardavyklų gamint barų. Yra tie alaus barai pas mus. Ir net ne vienas ar du yra. Nulipkit nuo kompo ir išeikit į gatvę. Tikrai jie yra. Ir netgi juose alaus asortimentas pildosi mūsų bravorų produkcija. Netgi iš načnykų “barai” pasidarė. Dar betrūko, kad iš pilstyklų pasidarytų. Žodžiu, blaivomės ir naują straipsnį gimdome be šlapimo galvoje.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *