dscn2257

Iš daugelio Tikro Alaus Laboratorijoje šiemet išvirtų alaus rūšių vienas išsiskyrė rekordiniu jo išnykimo draugų ragautojų gerklėsna greičiu. Tai ‘Raškažinis’, kuriam vardą davė vieno autodirbtuvių darbuotojo, akivaizdžiai labiau mėgstančio pūst į akį, nei dirbt, pravardė. Na o skonį ir kvapą jam suteikė dvi laukinių lietuviškų apynių rūšys, surinktos vasarą Ignalinos nacionaliniame parke (prie Aiseto ežero) ir Kintuose. Pirmą kartą bandėme lietuviškus apynius ir buvo ypač įdomu, ką jie gali, nes buvome prisiklausę legendų apie tai, kokie jie prasti, Lietuvoje neauga ir panašiai.

Pasirodo, VAT IR NE!!! Nors Ignalinos apyniai atrodė blankokai, užtat Kintų, maloniai kvepėjo, bet sumetus į katilą kvapas, užliejęs patalpą, buvo tiesiog nepadoriai malonus, ryškus, primenantis citrusinius vaisius. Galbūt tai vienas iš dingusios vokiškosios PamarioKuršių krašto aludarystės istorijos siūlo galas? Kaip ten bebūtų, šie apyniai davė salsvą, apelsininį kvapą, ir kiek labiau karamelinį, greipfurtinį, maloniai aštroką skonį. Kadangi nežinojome laukinių apynių stiprumo, dėjome jų gana daug (kaip rekomenduojama, maždaug 4 kartus daugiau nei kultūrinių), ir rezultate turėjome tikrai stipriai apyniuotą alų, panašiai kaip IPA (Indian Pale Ale).

Igalinos ir Kintų laukinukai

Ignalinos ir Kintų laukinukai

Ikvėpti škotų ir žemaičių panašumo, receptą sudarėme panašų i ‘Scottish 80/- Export’ stiliaus alaus. Rezultate gavome naują rūšį, kurią pavadinsime Samogitian Export!

Daugiau foto – galerijoje.

—–

‘Raškažinis’, one of our brewed ales this year that gained most popularity.  It’s something we will call from now on a ‘Samogitian Export’ style, inspired by it being a crossover of Scottish 80/- Export, American Amber and IPA, with more emphasis on hop bitterness. We hopped it with two completely different types of local wild hops, picked in far apart regions of Lithuania – Ignalina National Park and Kintai.

The Kintai hops definitely was a winner and big surprize with its powerful citrus aroma, providing a fantastic grapefruit-ish, slightly spicy flavor with tones of caramel (we added some caramel malt, but not that much for it to be so pronounced). Perfect thirst-quencher and satisfying, interesting taste.

The area where we picked the hops used to be German lands, like all German lands bearing strong beer brewing tradition until WW2. There’s not much information about brewing history of this area available (but we are going to investigate more soon). Is it possible that we managed to find the survival hops sort? We hope the Association of Hop Growers of Lithuania will help us to research and find it out.

Check out the gallery. Damn, I’m so inspired I’m thinking to use a photo of this one’s head as a header for this blog:)

Panašūs įrašai:

Tagged with:
 

4 Responses to Lietuviški laukiniai apyniai ir Raškažinis valdo!

  1. ciobiskis says:

    Laukinukų reabilitacija! Jėga! O juk jų pilna visoje Lietuvoje. Va ir mano paneryje surinkti laukia savo valandos (tikėkimės). Nejaugi, kada pradėsime lyginti laukinukų skonius ir atoskonius?

    Kitas dalykas ką tu vadini Pamario aludaryste? Tipo lietuvininkai namuose sau irgi alų virdavo? Mano galva, pramoninė / amatinė aludarystė Klaipėdos krašte buvo įtakota Kuršo vokiečių, o tie idėjas atsivežė iš Bavarijos….

  2. ramtyns says:

    Taip, aš kalbu apie Pamario krašte vyravusią aludarystę – tiek naminę, tiek industrinę. Be abejo, tai buvo vokiečių aludarystė, bet tai juk ne mažiau įdomu. Kad ir tai, kokie apyniai čia buvo auginami – o gal jie visi buvo atvežami iš Vokietijos? Tas pats ir su javais, vandeniu.

    Dėl reabilitacijos, nereikėtų daryti per plačių išvadų. Anie Kintų apyniai, nors ir surinkti laukuose, greičiausiai kaip tik yra kultūrinių apynių palikuonys, dėl to ir tokios geros jų savybės. Beje, Lietuvoje apynius augino ir lenkai, čekai, ukrainiečiai (tikriausiai ir vokiečiai), tad kas žinio kokių hibridų galima rasti paupiuose…

    Tuo tarpu grynai laukinių lietuviškų apynių kokybė vargu ar bus tokia. Štai kolegos iš Palangos turėjo visai kitokį nei aš rezultatą.. bet gal apie tai kaip tik kitam poste.

  3. ciobiskis says:

    Paskaičiau Astrausko knygą tikrai – Žemaitijoje buvo viena tradicija, kai buvo maišomas pirmokas ir antrokas; Mažojoje Lietuvoje – iš tos pačios misos kombinuojamas pirmas (“pilnas”) alus, pywas, puspywas ir dar silpnas skinkis (gira?). Kadangi apyniai buvo brangūs (tačiau eksportuojami!), dar buvo eksperimentuojama su gailiu, pipirlape, arnika, čemeriu, svidre…

    Tačiau nuo XIX a. Žemaitijoje alų išstūmė degtinė ir krupnikas, o pramoninėje gamyboje – lageris ir kiti bavariški / čekiški klasikiniai produktai…

  4. Boak says:

    Sounds great!

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *