Antroji metų pabaigos alaus ragavimo aprašymo dalis. Pirmąja, apie gueuzus, skaitykite čia.

– – –

dsc01545Pereinam į žiemą, į elių dominiją. Jų ragavimą pradėjome nuo iš Kanados Halifax bravoro Garrison Brewing Co, kuriame gruodį lankėsi akiesmirksniu (apie šį vizitą netrukus – atskirame poste), parvežtų “main ales”. Nut Brown Ale (5% ABV) liejosi gražia, spindinčia tamsiai ruda spalva, puta balta, netiršta, laikosi neilgai. Skonis – kaip ir dera tokio tipo eliams, sodrus, riešutinių ataskonių (jį suteikia šokoladinis, karamelinis ir juodas salyklai). Labai gerai subalansuotas, su vos juntama saldumo persvara. Maloniai ir gaiviai nuteikiantis gomurį. Išvada – puikus šio tipo alaus atstovas, niekuo nenusileidžiantis klasikiniam ir mūsų pamėgstam britiškam – Samuel Smith Nut Brown Ale.

Tolesnis krenta Imperial Pale Ale (6.9% ABV) butelio kamštelis. Alus liejasi tirštai, spalva – tamsiai geltona-gintarinio rusvumo, su oranžiniais atspalviais. Puta tiršta, stangri ir ilgai besilaikanti, kvapas ypač sodrus ir turtingas, su vyraujančiais vaisinias, citrusiniais aromatais. Iš viso to jau galima nujausti, kad tai stiprus alus. Ragaujame jį, ir čia mūsų laukia šioks toks netikėtumas. Iš burnas užliejusios malonios alaus bangos lyg uola į korpusą trenkia labai stiprus apynių skonis, taip ir pasiliekantis burnoje. Besitęsiantis kartumas ir jo stiprumas primena pelyną (ragavote pelyno trauktinę? brr…), tačiau neturi pastarojo šleikštumo. Kartume slepiasi ir vėl citrusinių vaisių niuansai, (alaus gykams paminėsime naudojamų apynių rūšis – Cascade ir Amarillo).

Šis elis, išleistas ir entuziastingai sutiktas pirmame Halifax Seaport Beer festivalyje 2007 metais, tais pačiais 2007-aisiais ir 2008-aisiais laimėjo geriausio Kanados alaus titulą, bei aukso medalį “Indian Pale Ale” kategorijoje. Buvo vertinami 239 alūs iš visų Kanados regionų.

TAD ragautojams jis taip pat paliko stiprų įspūdį – tai liudija ir jo pakrikštijimas “žadintuvu” (aliuzija į šio IPA galimybę prikelti baro lankytoją iš “mirusiųjų”), ir specialiai šiam gėrimui mūsų sugalvota tiesiog idealiai deranti užkanda – camembert tipo sūris su medumi.

dsc01546Medumi ir sūriu išvalę gomurį, kimbame į “speciality ales” – tai sezoninis Martello Stout. Puta vientisa, kapučino spalvos, deginto salyklo aromatas. Tik 4.9% stiprumo – ir tai gan nedaug stautams, matyt todėl skonis, kaip išsireiškė aldevinas, “vandeningas”. Visgi tai buvo maloni atgaiva po išgyventos apynių atakos, o kaip tokiam nedideliam stiprumui, ir visai neblogas skonių kompleksas.

Prieš atidarydami paskutinį Garrison butelį, persijungiame į TAD laboratorijoje pagamintą alų. Pirmasis – Staliaus Porteris (Londono porterio tipo), 4.7% stiprumo, liejasi labai tamsiai rudas, beveik juodas, puta vos rusvos spalvos, korėta, minkšta, aromatas švelnus, vaisinis, džiovintų slyvų. Skonis ir kompleksija panašį į prieš tai ragautą, tačiau stipriau išreikšti vaisinio skonio apyniai ir nestiprų kartumą balansuojantis rūgštumas/sausumas. Užskaitome kaip pavykusį Fuller’s London Porter kloną.

Antrasis butelis – vėl iš karališkosios šeimos. Mūsų pačių gamintas ir 3 mėnesius brandintas Ekstremaliai Imperinis Stautas, 10% ABV, liejasi tirštai kaip tepalas, yra nepermatomai juodas kaip degutas, ir turi rudą, tirštą, ilgai išsilaikančią putą. Skonis ypač sodrus ir kompleksiškas, užliejantis burną ir joje dominuojantis, deja, ties vienuoliktu alumi jau sunkiai išskiriame skonio dedamąsias.. 10% stiprume alkoholio nesijaučia, tačiau jaučiasi, kad jis šildo. Užskaityta.

Paskutinis butelis, raudonu blizgučiu apvyniotu kakliuku simbolizuojantis Kalėdines šventes – tai Garrison Winter Warmer (“žiemos šildiklis”). Liejasi vidutinio tamsumo skaidria, tamsiai gintarine ruda spalva, puta nedidelė. Skonis malonus, saldumas maloniai balansuojantis su nestipriais įvairių prieskonių tonais. Smagus paskutinis butelis, smagus metų užbaigimas.

Staliaus porteris. Nuotrauka daryta kito ragavimo, jau "Skrajojančio olando" bare, metu.

Staliaus porteris. Nuotrauka daryta jau kitos degustacijos, "Skraidančio olando" bare Vilniuje, metu. Taip, mes net atsinešėme firminį Fullers bokalą. Final touch u nou.


Panašūs įrašai:

Tagged with:
 

3 Responses to Paskutinė metų degustacija (II): eliai

  1. pkmk says:

    o kur tas skrajojančio olando baras vilniuje?

  2. ramtyns says:

    Bokšto gatvėje, nuo centro prieš pat Latako. Jokio padoraus alaus kol kas neturi, bet pažadėjo greit turėti.

  3. Linas C. says:

    Nustebau, išgirdęs apie šį bravorą Halifaxe (NS, Kanada). Nors tam mieste yra tekę lankytis net 3 kartus, bet apie Garrison alų neteko nei girdėti, nei, juolab, jo ragauti… Matyt, jis ten pasirodė jau po mano paskutiniojo apsilankymo (berods, 1997 m. pavasarį).
    Užtat iki šios su didžiule pagarba prisimenu kitą alaus pasaulio klasiką, gaminamą Halifaxe: “Peculiar”, kuris verdamas ten esančios Granite Brewery http://www.granitebrewery.ca/beer.html.

    Šis micro-brew turi (bent anuomet turėjo – tada jis, prisimenu, buvo Barrington Street, o dabar, kaip matau, persikėlė į kitą vietą) ir savo pubą, kuriame visad galima paragauti to nuostabaus, tamsios spalvos, jau per pusmetrį nuo lūpų dvelkiančio šviežių kvapnių žolių aromatu, puikiai subalansuojančio vaisiškumą su apynių gaiviu kartumu, alaus.

    Ech…šviesūs atsiminimai… :-)

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *