Vilniaus Kaziuke lyg ir netrūko alaus, ką smagiai aprašė Pingvi blogposte. Viso dalyvavo bent 9 mažieji bravorai (sarašas čia.) Galbūt išties geriausiai pasiruošęs buvo Čižas, kuris tiek vizualiai (apranga, apipavidalinimu) tiek veiksmu (paties Ramūno Čižo vis maišomas ir pilstomas karštas alus) pasistengė ir sudominti, ir draugiškai patraukti praeivį prisėsti ir pabendrauti. “Ar teko kada sėdėti ant šiaudų kitkos Gedimino prospekte?” – vis merkė akį Ramūnas.
Tačiau kažkas buvo ne taip. Beveik visos šios, vienaip ar kitaip, tradicinį alaus paveldą pristatančios daryklėlės, alų pardavinėjo išimtinai tik buteliais. Kame reikalas?
Pasikalbėjus su aludariais, aiškėja paini schema. Renginio organizatoriai “Concept Events“, turintys išimtinę sutartį organizuoti Vilniaus savivaldybės viešuosius renginius, parduoda keliasdešimt licenzijų prekybai alumi vartoti vietoje ir išsinešimui renginio metu. Mažieji aludariai, jau pasirašę sutartis, sumokėję už licenzijas ir jas gavę, po kiek laiko iš organizatorių gauna netikėtus nurodymus pilstomu alumi neprekiauti. Nepaklusimo atveju grąsinama net uždrausti prekiauti Kaziuke kitąmet. Argumentuojama, esą Vilniaus savivaldybės klerkams nepatiko didelis skaičius alaus prekybos vietų (wtf?)
Uždraudžiama ne tik vykdyti pagal sutartį ir licenziją leistiną veiklą. Organizatoriai leidžia sau dar daugiau – grąsinti juos kritikuojantiems. Štai gerbiamiausiai Lietuvos aludarei A. Ūdrienei išdrįsus per televiziją prasitarti apie problemą, jos laukė patikrinimas ir siūlymai kitąmet pamiršti apie Kaziuką.
Pilstyti alų praktiškai leista tik Kalnapilio/Tauro grupei. Ar savivaldybei rinkiminių perversmų metu tikrai parūpo prekybos vietos skaičius? Ar tik vėliau iškelti reikalavimai pilstyti alų tik maisto prekybą bei mažiausiai penkias prekybos vietas išpirkusiems užsakovams nebuvo specialiai pritaikytos sąlygos?
Tokiu pat būdu pvz. Švyturys Jūros šventėje ir kituose renginiuose išvengdavo mažųjų aludarių konkurencijos. Ne paslaptis, kad už metų įsigaliosiantis draudimas reklamuoti alų viešose vietose taip pat sujudino didžiąsias daryklas keisti marketingo ir rinkodaros strategijas. Tai ne tik netiesioginė reklama, spalvinė brando identifikacija (geltoni, mėlyni ir žali alaus skėčiai, veiksiantys ir be logo), bet ir reklamos biudžeto lėšų panaudojimas “neformaliais kanalais” ir t.t. Neabejotinai toliau matysime dar daugiau papirkinėjimo, gudravimo, manipuliavimo ir korupcinių žaidimų.
Šiaip ar taip, tęsiame pasivaikščiojimą:) Didelių naujienų neaptikau. Buvo įdomu paragauti dar neragautą Dundulio “Kvietinį” (tiesa, per slogą ir šaltą orą buvo sunku įvertinti), o štai Dvareliškių (UAB Autosera) “obuolinio” net nepastebėjau. A. Grigonio alaus garažo moterėlė pardavinėjo alaus… mieles. Sakė gerai sveikatai:) Netoliese radau ir Kėdainių bitininkus, vos ne už alaus kainą (13-15 Lt už 0,7 l butelį) parduodančius smagų, subtilaus skonio, 12% midų. Taip pat nužiūrėjau bačkorius, ieškodamas kas galėtų padaryti rimtą bačką alui brandinti. Garsus Marijampolės meistras Vitalius buvo nekalbus – tik paminėjo nemenkas sumas ir pakišo vizitinę kortelę. Kolegai Simonui pavyko surasti kitą moteriškę, iš kurios gerokai pigiau įsigijo tvirtą uosinę 12 l bačkutę, į kurią tuoj pat ir buvo sukoštas jo eksperimentinis keptinis alus. Bene geriausią variantą siūlė latviai iš Jelgavos, tačiau jų bačkų kokybę dar reiktų patikrinti.
Marius iš Savasalus.lt taip pat buvo užėmęs kuklią vietelę prie Užupio tilto, ir išstatęs naminio alaus gamybos rakandus ir medžiagas, sulaukė daug susidomėjusių aludaryste namie dėmesio.
Tiek apie Vilniaus Kaziuką, o ateinantį savaitgalį pavasario šventė vyks ir Kaune. Ten kiek teko girdėti, niekas nedraudžia pavaišinti švenčiančiuosius ir iš bokalo.
Panašūs įrašai:
Niežti pasidalinti su kitais?
Nežinau ar sutiksite kolegos, bet man regis atviruose metaliniuose induose šildomas alus, kurį galima buvo stebėti šiame Kaziuke, stipriai būna paradęs kokybę. Vien tai, kad rizikuojama prisvilinti tokį viralą. Kaip priešingybė, kažkada ragavau žiemą Piniavos bravoro parduodamą šildomą alų moliniuose asuočiuose įdėtuose į kraštą vandenį- jaučias, kad nedingo nei alučio ‘macnumas’ nei aromatai.