Kalba Šnekutis Valentas

Foto: Couchsurfing

Bičiulis Justas, prijausdamas Tikro alaus draugijos idėjoms ir siekiams, nusprendė paimti interviu iš p. Valento, kažkada virusio alų Pasvalyje, o dabar Vilniuje sėkmingai plėtojančio tikro alaus barų “Šnekutis” tinklą. Interviu darytas idant išspausdinti jį viename iš garsių Lietuvos žurnalų, tad tikimės, kad ekstravagantiška Valento asmenybė leis sudominti tikru alumi ir plačiąsias mases.

Mes tuo tarpu dėkojame Justui, suteikusiam mums galimybę pirmiesiems paskelbti to pokalbio ištraukas, o nežinantiems, apie ką čia visa šneka, siūlome užsukti į Šnekučio barą Vilniuje Šv. Stepono gatvėje arba Užupio Respublikoj, Polocko gatvėj.

Taigi interviu.

—

Ar galima sakyti, kad Lietuva yra tradicinis aludarystės kraštas?

Užsiimu aludaryste jau trylika metų, ir kiek esu domėjęsis, šaknys tikrai yra gilios. Apie istoriją man sunku kalbėti, dar per jaunas, tačiau alaus gamyba yra paminėta istoriniuose šaltiniuose prieš 500 metų. Pas esu kilęs iš Pasvalio rajono. Kiek prisimenu iš savo vaikystės ir jaunystės, beveik kiekvienas kiemas darė savo alų. Tai buvo bendravimo ir atsiskaitymo priemonė. Jokių pinigų kaime ir miesteliuose nebuvo, alus buvo pinigas. Ar daržą suarti, ar burokus nurauti, ar krikštynos švenčiamos, ar laidotuvės – visada būdavo alaus.

Kodėl Aukštaitijoje aludarystė yra paplitusi, o kituose Lietuvos regionuose – ne?

Matyt, dėl to, kad ji čia nuo senų senovės, ir perduodama iš kartos į kartą. Jeigu senelis darė, perima sūnūs, anūkai. Taip ir plinta.

Ar paties senelis virė alų?

Senelio jau neprisimenu, močiutę irgi kaip per rūką. Kadangi užaugau be tėvo, alų darė mano mama. Kaip minėjau, tai buvo atsiskaitymo forma, todėl alų virti buvo privalu. Niekas neidavo į talką ten, kur nebūdavo alaus. Yra alaus – talkininkų pilnas kiemas!

Kiek alumi kainuodavo talkos diena?

Talkininkai stengdavosi neįkaušti pas vieną šeimininką. Ypač jeigu kūlimas. Juk kuliamoji mašina buvo viena visam kaimui. Jeigu pasigersi, nenuvažiuosi į kitą kiemą. Alus būdavo tam, kad smagiau ir stipriau dirbtųsi – po vieną kitą ąsotį žmogui. Todėl dienai talkininkams reikėdavo vieno kito kibiro, žiūrint, kiek žmonių dalyvauja. Juk darbininkams ir kitą dieną reikėdavo tęsti darbus.

Tai kiek mama galėdavo alaus išvirti?

Turėjo kokių trijų kibirų medinę statinę. Jos užtekdavo mėnesiui ar daugiau. Neišpilstydavo per vieną kartą, laikydavo rimtesniems darbams. Žinoma, įpildavo vieną kitą stiklinaitę, jeigu jau kam labai bloga būdavo.

Kuo skiriasi Pakruojo, Pasvalio ir Biržų alus?

Kalbėsiu už mažuosius darytojus. Pakruojyje jie karščiau užduoda mieles. Ką tai reiškia? Greičiau gaunamas alus. Per pusę paros jau galima košti ir ragauti. Mes darome per parą ar pusantros. Biržiečiai panašiai, kiti net savaitę raugindavo – tai jau šaltas rauginimas. O šaltai ir karštai raugintas alus labai skoniu skiriasi. Pirmasis labiau nusistovėjęs, o antrasis dar dūksta, labiau mieluts…

Koks?

Daugiau mielių. Gyvybės dar labai daug. Juokauju, kad vietoj tų mielių tablečių iš vaistinės galima gerti Pakruojo arba Pasvalio alų. Tačiau saikingai – kad atsimintum, su kuo buvai, ką kalbėjai, ką darei.

Kuo skiriasi naminis alus nuo verdamo didžiosiose alaus daryklose?

Pastaruoju metu nelabai domėjausi, tačiau kiek girdėjau – viskas iš ekstraktų. Viskas suplakama ir išgaunamas alus. O gaminant naminį alų senovinės technologijos nesikeičia. Prieš kurį laiką didžiosios daryklos dejavo, kad trūkta salyklo. Paklauskite dabar, ar trūksta. Manau, kad viskas daroma dedant ekstraktų. Suplaki ir pagamini per kelias valandas ar kiek, o namie alus nokinamas. Dešimt, dvidešimt, trisdešimt dienų. Nokinimas, galima sakyti, yra grynas nuostolis. Juk reikia konkuruoti su didžiaisiais gamintojais – pirmiausia žmonės žiūri į kainą, tik tada į skonį.

Argi ne skonis pirmiausia?

Kur tau! Pavyzdžiui, vilniečiai nežino, kas yra kaimiškas alus. Vieni kaimynai bandė pardavinėti kaimišką alų, tai suraugino dvi statines ir metė. O aš juk jau trylika metų su alumi. Visada elgiuosi drastiškai – vasarą su veltiniais, žiemą pusnuogis šokinėju, kad pritraukčiau tautą. Man tai patinka, prie širdies, nesu kankinys. Jeigu iš manęs juokiasi, dar geriau – nemokama reklama.

Ar tikrai aludaris geriau nusineš savo paslaptis į kapus, bet niekam neišduos?

Dažniausiai taip. Jeigu iš šeimos niekam neįdomu, tikrai jokiam kaimynui ar svetimam neišduos.

—

A friend of ours did an interview anotherday with an ex-brewer from nothern Lithuanian region of Pasvalys who had started to run a chain of pubs in Vilnius. The interview is due to appear in one of the fancy-glossy Lithuanian magazines, however we’ve been kindly allowed to publish some extracts first!

In this extract Valentas Vaškevičius  (the name of the brewer) tells the story how all the farmers in Pasvalys countryside were “paying” for the works done in the farm with the beer. If you have beer available as the reward for hard work, you can expect working hands in your farm.

He also comments a bit on the beer brewing differencies in several traditional Lithuanian brewing regions (Pakruojis, Pasvalys and Biržai)  indicating that fermentation process is the key differentiator between the domestic beers made there.

Finally Valentas expresses his belief that brewing is definitely a traditional craft in Lithuania having fathers transfering their secret recipies of the beer to their sons and so on. “If the [North Lithuanian] brewer has no interested family member, he would rather take his secrets to the grave than tell it to strangers”, Valentas Vaškevičius the brewer concluded to our correspondent.

However, when in Vilnius, take a chance to visit Valentas’ pubs “Jovarų Šnekutis” and taste some Northern Lithuanian beer at the two outlets at Polocko 7A (Užupis district) or Šv. Stepono 8 (near Pilymo street in the Old Town).

Panašūs įrašai:

• Scenos apžvalga, interneto purslai – 2013-10-29
• Scenos apžvalga, interneto purslai – 2013-09-02
• Grand-turas po Šiaurės Lietuvą: 4 dienos, 19 bravorų (III dalis)
• Jovarų alaus paslaptys
• Spaudos apžvalga (III)