Į rankas pakliuvo Atgimimo (arba „kooperatyvų“) laikais etnologų Vyšniauskaitės, Kalniaus ir Paukštytės parašyta knyga „Lietuvių šeima ir papročiai“. Autoriai, atrodo, buvo ryžtingai nusiteikę gelbėti nykstančią tautą nuo visokių depopuliacijų, asimiliacijų ir papročių iškraipymo. Išvados taiklios ir kietos, štai pavyzdžiui: „Jaunosios nešimo per tiltą tradiciją 60-aisiais pradėjo vestuvėms samdytų taksi vairuotojai, norėdami padidinti mokamą kilometražą“. Na bet grįžkime prie to, ką etnologai suregistravo apie alų:
- Alus senovėje buvo vienintelis, o vėliau – pagrindinis vaišių gėrimas;
- Kaip rašė prieš karą J. Mickevičius, jį Žemaitijoje gerdavo karštą vietoj arbatos ir kavos, pagardinę sviestu ar grietine…
- …negana to, Aukštaitijoje vietoj kavos, arbatos per vestuves būdavo gerdama karšta ruginių miltų rūgštis, pagardinta kiaušiniais ir grietine (atrastas lietuviškas rūgsidris??? – red. past.? );
- Sambijos vyskupas Mykolas Jungė 1425 m. pirmasis pradėjo rūpintis per vestuves išgeriamo alaus kiekiais ir savo “Artikuluose” pabrėžia “švęsdami tegu nesunaudoja alaus daugiau kaip šešias statines ir tegul neleidžia jo per kitus asmenis parūpinti”…
- …taip būdavo todėl, kad, pasak T. Lepnerio, iki XVII a. alų vestuvėms virdavo ne tik šeimininkas, bet po nemažą statinaitę atsigabendavo ir kiekvienas turtingesnis svečias;
- Nenuostabu, kad pagal 1638 m. Recessus generalis vestuvėms pasidaryti ir išgerti leidžiama tik 4 statines alaus;
- Liudininkai rašo, kad XIX a. pabaigoje – XX a. Šiaurės Lietuvoje valstiečiai vestuvėms alaus pasidarydavo bent “iš trijų pūdų miežių” arba “bent trijų ketvirčių (120 litrų )” ir daugiau miežių;
- Didelėms vestuvėms buvo samdomas aludaris arba alorius, į kurio funkcijas įeidavo ir per pokylį prižiūrėti, kad ąsočiai nestovėtų ant stalo tušti;
- Keliaudamas pas jaunąją su jaunikio pulku piršlys turėjo vežtis alaus bačkelę, apjuostą stuomeniu arba abrūsu ir raudona juosta ar vilnos siūlais;
- Po jaunavedžių sugultuvių juos prižadinus, klėtyje vykdavo jaunųjų praustuvės. Nusiprausti duota alaus, jungtuvių sakralaus gėrimo. Kaip rašo Juška, “Anyta neša į klėtį drungno alaus su bliūdu jauniesiems nusiprausti ir už tai gauna dovanų rankšluostį.” Šiaurės Lietuvoje jaunasis dar turėdavo įmesti geldelėn pusrublį. Apeigoms nusakralėjus, imtas vartoti vanduo, apgailestauja etnologai.
- Tilžės apylinkėse, stalo dubenyje atnešta alaus statinaitės volė buvo akivaizdus puotos pabaigos ženklas. Kupiškyje puotos galą skelbdavo aludaris, barškindamas vole į tuščią ąsotį…
Panašūs įrašai:
Niežti pasidalinti su kitais?
Super, labai įdomu. Toj knygoj ar didelė dalis skirta alaus vestuvinei tradicijai? Ar čia daugmaž viskas ir surašyta?
Dar, “atnešta alaus statinaitės volė buvo akivaizdus puotos pabaigos ženklas.” Čia gal reikia suprasti, kad vestuvės tiesiog tęsdavosi, pakol būdavo alaus? Jei taip, tai labai primena Pietu Amerikos chicha vartojimo tradiciją – jos šventėms būdavo pagaminama daug, o kadangi prie karšto klimato ilgai tokio gėrimo neišlaikysi, tai fiesta ir tęsiasi, kol viskas suvartojama – kartais dieną dvi, o kartais savaitę.
Šnekant apie vestuvėms suvartojamo alaus kiekius, pūdas – 16 kg, tad iš 3 pūdų (48 kg, tokio normalaus maišo svoris) miežių tarkime, galima pagaminti apie 250-300 litrų alaus, gaunasi nepilna Rytų Lietuvos statinė (403 ltr). Mažoka… gal kalba eina ne apie pūdus, o pūrus (1 pūras – 60 kg)? Iš trijų ketvirčių gal gautųsi apie 500-600 ltr, tai jau kiek panašiau į lietuviškas vestuves.
Čia dar šiek tiek apie alaus papročius – gal jau ir esat matę:
http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=635&kas=straipsnis&st_id=1510
Dėl to ar mažoka – 300 litrų alaus vestuvėms, kažin kiek ten svečių prisirinkdavo į tas vestuves. Pas mus Dzūkijoj 60 žmonių jau skaitydavos didelė veseilia, tad to alaus gal ir netrukdavo.
Ką žinau tiksliai, tai kad iš centnerio (50 kg) grūdų gaunas apie du viedrus ruginės, tai ką čia su tuo alum užsiimt :)
Atsakau. Ne, knygoje didžioji dalis dėmesio yra skiriama lietuviškai šeimai, ne alui, taigi aš išrinkau beveik viską kur tiesiogiai minimas alus. Tačiau, kaip teisingai paminėjo Kontekstas, galbūt yra daugiau kitų užrašytų papročių, todėl straipsnio pavadinime ir yra skaičius (I).
Del vestuvių pabaigos. Nors knygoje yra minimi ir “kaimynų paveseliai” bei kieminėjimas, per kuriuos į vestuvių puotą šiaip nekviesti kaimynai, ypač pagyvenusieji ir išsiurbdavo viską, kas dar buvo likę. Tačiau volės demonstravimas tai tiesiog disciplinuojantis signalas, kad viskas turi pabaigą. Pagal “Lietuvių šeima ir papročiai” šio papročio kiti analogai – rugščių kopūstų su neluptomis bulvėmis pateikimas; imdavo šluota šluoti aslą, “griauti trobą” – t.y. brūžinti pagaliu laukuję sieną, pagaliau po stalu ant molinės aslos uždegdavo gniūžtę bulvienojų ar šieno “svečiams išrūkinti”. Vadinasi, ne visada norėta skirstytis…
Dėl apimties – būtent minimi pūdai, o ne pūrai. Tačiau žinant kad vestuvėms buvo teikiamas tikrai geriausias, pirmokiausias alus, ir žinant jo gyvybinę galią, gal ir ne tiek daug jo reikėjo…
Iš Šiaurės Atėnų straipsnio: “O iškoštas alus gali būti visoks: šnekus, raguotas, girtus, apvalus, nusistelbęs, mielių papjautas, smagus, ramus, traškus, apmūsojęs, kirptelėjęs, vangus, nusirinkęs, statines plėšantis .”
Žiū, štai jums ir lietuviškas žodynas ragavimo/skanavimo įvertinimams. Pvz, “Plėšantis statines Vasaros Žaibs apvaliai derino traškų salyklo skonį su raguotu apynių kirpimu.”