Molinio ąsočio įtaka lietuviškai alaus kultūrai

Anąkart,  po apsilankymo Šiaulių muziejuje, kiek aprašiau natūralaus medžio įtaką mūsų aludarystei. Tačiau ne mažiau svarbus dalykas buvo ir molis.  Jei ne alaus gamyboje, tai jo pateikime.  Tuo dar kartą įsitikinau, savaitgalį paskaitinėjęs seną knygą, Juozo Kudirkos dar 1973 metais parašytą “Lietuvos puodžiai ir puodai”. Ten taip tiesiai ir rašoma – “ąsotis skirtas ant stalo prie svečio statyti <…>, užtat puošniausi ąsočiai būdavo garsiose savo aludariais Biržų, Kupiškio ir Rokiškio apylinkėse” .

Lietuvoje indus žiesti (ne lipdyti)  iš molio išmokta maždaug X a., glazūra pradėta dengti XV a., o visaip spalvinti – apie XVI a. Įdomu tai, kad puošiant ąsočius derinama ir įspaudiminė, ir reljefinė, ir tapybinė formos – kad tik gražiau būtų.

XX a. pradžios ąsotis iš Biržų, šaltinis: emokykla.lt

Kadangi ąsočio siluetą vienoje pusėje kerta ąsa, tai puošimas pradedamas nuo priešingos ąsai pusės, einant į abi puses iki kaklelio; kaip pastebėjo Galaunė, centre piešiami prašmatnesni, o šonuose kuklesni raštai. Nepaisant to, beveik visada ąsočio centre buvo piešiamas žiedas (kaip matote iliustracijoje), o aplink jį – šakelės. Tiesa, XX a. pradžios Biržų aludaris Teseckis įsigudrino augaliniais ornamentais ąsočius apklijuoti, Žiobiškyje buvo klijuojami vežiai, o dar kai kur Šiaurės Lietuvoje ąsočio priekyje ir aplink ąsą prilipdydavo stilizuotus lipdinius, vaizduojančius žmogaus galvą.

XIX a. "uzbonai" iš Meškuičių Šiaulių "Aušros" muziejuje. Šaltinis: aruodai.lt

Skyrėsi ir ąsočio siluetai. Nors Žemaitijoje ir Suvalkijoje paplitę gaubti, siauresni ąsočiai, o neturtingoje Rytų ir Pietryčių Lietuvoje – visai siauri; kaip rašo Kudirka – Biržų, Kupiškio ir Rokiškio apylinkėse buvo daromi ir ąsočiai su tiesiais šonais (kodėl? gal kad pabrėžti gausą, vaišingumą? – aut. past.). Nors kitur Lietuvoje ąsočių snapeliai prasideda petukų aukštyje, Šiaurės Lietuvoje, kaip liudija Galaunė (ir mūsų iliustracija dešinėje), buvo gaminami ąsočiai alui su snapeliais-vamzdeliais, įstatytais pilvelyje. Matyt tam, kad tiksliau į puodelį pataikytų.

Apipints indas alui pilstyti. Šaltinis: emokykla.lt

Atskira tradicija – molinių indų apypinimas mirkytomis beržų tošimis. Taip darydavo ne vien dėl grožio, bet ir iš taupumo, kad puodai ilgiau laikytų. Čia puodžiams į pagalbą ateidavo ir pintinių pynėjai – iliustracijoje matote apipintą indą alui pilstyti. Buvo ir visokių juokingų tradicijų – pavyzdžiui, Kudirka mini, kad 50-aisiais XX amžiaus metais atsirado tradicija daryti neva “alaus servizus“, kuriuos sudarydavo ąsotis ir puodukai alui gerti bei kiti indai – matyt, nusižiūrėjus iš sovietmečio servizų arbatai pilstyti.

Puodžio iš Sasnaukos šimtaskylis

Tačiau, kaip liudija istorija, niekas išradingumu neprilygo Sasnaukos (Zarasų raj.) puodžiams, kurie gamindavo šimtaskylius ąsočius su septyniais tuščiaviduriais speneliais ant briaunos. “Pilsiesi ar gersi iš tokio ąsočio – viskas per skylutes išbėgs… O atsigerti buvo galima, reikėjo tik susirasti, per kurį spenelį gerti, ir kurias dvi skylutes pirštais užspausti, kad vietoj alaus netrauktum oro”, – rašo Juozas Kudirka.

Tad už mūsų protėvių išradingumą!

Panašūs įrašai:

• Alaus veidai ir Baltijos Red Ale
• *Atnaujinta 10.01* – Alaus kultūros simpoziumas “Sambariai 2012” – spalio 6 d.
• Saison – belgiška atgaiva
• Oi mūsų dainos apie alų
• Iš tautos papročių skrynios (I)