Atėjus žiemai, aplankė mintis paragauti porterio, tačiau vietinėje parduotuvėje neradau nei didelėje, nei mažoje darykloje pagaminto.  Iš tikrųjų, ir vis labiau populiarėjančiuose gyvo alaus baruose tamsaus ir tuo pačiu stipraus alaus nesutiksi. Galima pasakyti, kad porterio stilius dabar nėra mados smaigalyje. Tačiau taip buvo ne visada…

Tiesa, porteris Lietuvoje nėra išnykęs. Didžiosiose parduotuvėse su kitais tamsiais alumis stumdosi „Ragučio“ atsimintas  „Volf Engelman Imperial Porter“ (6 %), nepamirštas ir „Utenos porteris“ (6.8 %), kampe dar principingai styro „Kauno alaus“ verdamas „Senasis Porteris“ (7%), o štai ne vienoje vyno parduotuvėje rasime „Fuller‘s“ daryklos „London Porter“ (tik 5,4 %). Gal tai ir yra tikrasis porteris – jei tik iš Londono?

Stiliaus startas – tikrai  Londono centre

Pagal bene labiausiai paplitusią legendą, porterį pradėjo tūlas Anglijos aludaris Ralph Harwood dar 1730 metais, kuris sumanė sumaišytį rūgštoką elį, saldų alų ir twopenny (arba stiprų  pale ale tipo alų) ir pavadino šį stipruolį „Entire (Butt)“. Privalumas ne tik skoninis, bet ir žema kaina. Žymusis alaus medžiotojas Michael Jackson neigia šitą versiją ir sako, kad alų sukūrė Londono aludariai, verdantys rudo salyklo alų. Jie norėjo  padaryti „pagerintą  ir subrandintą rudą alų“, nes XVIII a. pradžioje Londone  plito iš turtingų kaimo daryklų į sostinę atvežta šviesesnio alaus mada.

Šis žingsnis buvo suprastas paprastų Centrinio Londono darbininkų, kurie galėjo visa dieną sunkiai dirbti, pasivaišinę keliais kepalais duonos ir keliom pintomis alaus. Jam prigijo profesijos vardas „porteris“. Tai buvo tikras Industrijos eros produktas. Paradoksalu, bet šitą alų už jo suteikiamas jėgas įvertino ir aukštesnioji klasė, ir jo populiarumas nepaprastai išaugo.  Silpnas alus tuo laiku tapo vadinamas small beer, na o stipraus alaus sinonimu tapo porter.

George Wahington

Vašingtonas mėgo porterį

Legendą apie porterį į Ameriką parsivežė JAV politikos tėvas ir Kontinentinės armijos vadas generolas George Washington, kuris jį pavadino „geriausiu gėrimu pasaulyje“  ir gyrė jo maistines savybes. Vašingtonas net yra užrašęs naminio alaus iš melasos (be salyklo) receptą, kuris išliko Niujorko bibliotekoje, tačiau tai – jau kita istorija. Alų Amerikos valstybės vyras (savo užrašuose pabrėžtinai vadino American porter ) daugiausiai pirkdavo pas savo pažįstamus aludarius Filadelfijoje, turėjusius tvirtas europietiškas šaknis.

Tačiau bėgo metai, ir Britanijoje porterio mada pradėjo trauktis. Tiesa, porteriui nešlovę atnešė ir tai, kad pabrangus salyklui siekdami pelno jau tada aludariai neišlaukdavo šio alaus subręstant, pradėjo gaminti jį iš paprasto salyklo, primaišant deginto. O kartais primaišydavo – ir visokių karčių augalų, tabako, deginto cukraus  ar net chemikalų (strichinino).  Aišku, Anglijoje iš karto atsirado griežtesnis alaus kokybei įstatymas (taip vadinamas „Beer-Colouring Act“), bet ir reputacija buvo pagadinta. Technologiniai pasikeitimai atvėrė kelią taupiau brangų salyklą naudojančiam mild ale, o paskui – ir pale ale (kol jų visų neišstūmė lageriai)… Netgi dublinietis Guinessas savo tėvo alaus pavadinimą x porter subtiliai pakeitė į stout. Kodėl stout buvo geresnis “prekės ženklas”  nei  porter, ar šie terminai tiesiog buvo naudojami kaip sinonimai – taip pat įdomus, ir dar sau neatsakytas, klausimas.

Carinės Rusijos numylėtinis

Jei Anglijoje porterio populiarumas pradėjo smukti žemyn, jam atsirado nauja rinka – tai šalys aplink Baltijos jūrą. Ir ypatingai Rusija, kur porterį taip pat pamėgo ir carienės dvaras, ir paprasti sunkiai dirbantys darbininkai. Porterį apdainavo netgi Puškinas. Įdomiausia tai, kad net tais metais, kai vyko Rusijos ir Anglijos jūros prekybos blokados (1816-19 ir 1822-57 metais), elio įvežimas į Peterburgą buvo uždraustas, tuo tarpu porterio… leidžiamas.

Negana to, 1807 metais Sankt Peterburge atsidarė pirmos specialios prekybos vietos портерные лавки, 1815 jų buvo 30, amžiaus viduryje – beveik 400, 1897 metais – 826, o prieš pat karą – net  1253 porterio ir alaus (jie visada atskiriami) gėrimo ir išsinešimo vietų. Rusijos imperijos maniją porteriui sustabdė tik Pirmasis Pasaulinis karas, iš pradžių leidus tik silpno alaus gamybą, o paskui ir iš viso ją uždraudus.

Lipski3

Lipskis išrado Rusijos...

Be abejo, anglų pirkliai į tokią netikėta paklausą reagavo visaip – ir, kai galėjo, vežė porterį, ir bandė jį daryti vietoje (ypač kai jo atsivežti buvo sunku). Taip gimė ir Baltijos porteris – unikali alaus rūšis, su žemutinės fermentacijos mielėmis pagaminantį labai stiprų lagerį, panašų į anglišką porterį. Dabar nėra tikrų žinių, kas pirmasis sumąstė padaryti tą alų su lagerinėmis mielėmis. Viena iš  hipotezių – tas pats „Carlsberg“ koncernas, kuris pirmas išsiskyrė aukštžemutinio rūgimo mielių kamieną, 1895 metais ir išbandė jas su tamsaus salyklo deriniu. Alui davė vardą „Carls Porter“ (7,8%).

Lipski8

...ir Šiaurės porterį

Greičiausia metodas buvo jau XIX a. pab. perimtas ir Rusijoje, ir šiandien galime įtarti, kad, pavyzdžiui, I. E. Lipskio daryklos Vilniuje gamintas „Nord Porter“ iš tikro buvo Baltijos, o ne angliškasis porteris. Nors, Parczewskių bravoras, įkurtas XIX amžiaus pradžioje prie Nemenčinės ir dabar išlikusiame  Raudondvaryje garsėjo pabrėžtinai angliško stiliaus porteriu ir eliu.  Šio bravoro angliškasis porteris buvo populiarus, ir buvo vežiojamas po visą tuometinės Rusijos, o ypač Lietuvos teritoriją sudariusias Vilniaus ir Kauno gubernijas. Kaip rašo savo prisiminimuose K. Tiškevičius  – “porteriu, bavarišku ir kitokiu alumi Parčevskiai aprūpina Vilniaus miestą bei pusę Lietuvos”.

O tuo metu prie Kuršių marių…

Klaipėda, arba Memelis dabar žinomas aludarystės stiprėjimu XVIII amžiaus pabaigoje – XIX amžiaus pradžioje, kai įsikūrė, pavyzdžiui, Reincke ar Preusso alaus daryklos. Uostas, atrodytų, lyg ir savaime suprantama. Tačiau įdomu pastebėti tai, kad ne turtingi aplinkiniai miežių laukai, ir ne apynynai formavo alaus kultūrą. Istorikai pastebi, kaip kaip tuo metu vyko itin intensyvi prekyba medžiu su Anglija -reikėjo ne tik daug darbo rankų Memelio lentpjūvėse, darbininkai dirbo sunkiai, bet čia atvykdavo ir meistrai iš Anglijos, Škotijos su savo alaus madomis. Anglijos įtaka iki 1815 metų muitų pakėlimo ir net vėliau, ir galime tik spėti, koks alus buvo populiariausias.

1843 metais čia dirbęs gydytojas Friedrich Julius Morgen savo apžvalgoje „Beitrdge zu einer medicinischen Topographie des Kreises und der Stadt Memel“  jau pateikia faktus – rašo, kad miestiečiai dažnai geria Doppelbier ir porterį, kuris yra stiprus ir toks kartus, kad kasdienis jo gėrimas gali pakenkti sveikatai. Daryklos jį darydavo tokį stiprų,  kad net parduodamas iš antrų rankų atskiestas, jis dar priklausydavo stipriųjų alų rūšiai. Morgen liudijimu, uostas porterį daugiausiai išveždavo, iš kitų miestų porterių neimportuodavo. O štai dar vienas dažnas gėrimas buvo silpnas stalo alus Taffelbier arba kaip čia vietoje vadino Schemper – troškuliui numalšinti.

Ar dabartinė Klaipėda buvo išimtis? Panašūs kaip Mėmelyje, dėsniai buvo ir Danzige. Dar nuo kryžiuočių laikų šio miesto gyventojai buvo įpratę prie stipresnių skonių, arba tamsiai raudono spontaninės fermentacijos alaus Jopenbier (arba lenkiškai piwo Jopejskie), kuris, sakome buvo panašus į sirupą, net iki galo nesufermentuotas. Vėliau šiame mieste taip pat iškilo lengvas Preußing, ir grynas ,,dubelbir“ arba Danziger Doppelbier, o vėliau – ir porteris. Apie alų iš Gdansko akcijinio bravoro XIX amžiuje  buvo rašoma, kad „jo puta buvo tokia tiršta, kad ją buvo galima pjaustyti peiliu“. Tačiau pardavinėtas ir stalo alus arba Tafelbier. Dar viena bendra abiejų Baltijos uostų savybė – šaltiniai ir čia mini, kad alus buvo toks stiprus, kad buvo pardavinėjamas atskiestas, ir niekas nepastebėdavo.

DoppelPorter

Klaipėdiečiai ir tarpukaryje dar lygino savo porterį su angliškuoju

XIX amžiaus pabaigoje Memėlio bravoro pasiūloje jau užsimenama ir apie bavarietišką, o taip pat „Salvator“ tipo alų. Ketvirtajame dešimtmetyje pradėti gaminti ir visoje Lietuvoje pardavinėti ir tamsūs, bet silpni (pirmiausia dėl taikomų mokesčių) „Audit Ale“ ir “Caramel” alūs. Vis dėlto, skaitant ne tik Klaipėdos Akcijinio bravoro ar jo kaimyno Tilžės bravoro, bet prieškarinių I.B.Volfo-Engelmano ar Prienų Golbergo daryklų  alaus sąrašus matyti ta pati tendencija. Iš vienos pusės – silpni Pilzeno ar stalo alūs, iš kitos – turtingo skonio Bock arba Ožiniai, Doppelbock alūs ir porteriai (kartais pavadinami ir Imperiniais :). Vidurinis kelias, taip paplitęs tarp šiuolaikinės alaus pramonės – kad alus būtų ir pigus, ir pakankamai stiprus, ir šviesus – tuomet nebuvo toks dažnas.

Vietoj išvadų

Daug porterio istorijos aspektų, tame tarpe jo renesansas XX a. pabaigoje, dar liko nepapasakota, bet galbūt prie to sugrįšime .  Alaus stilių kaitą lėmė net tik klimatinės, technologinės, bet ir besikeičiantis žmonių gyvenimo būdas. Iš tikrųjų, dabar uostuose laivai ar traukiniai nėra iškraunami rankomis, sunkus fizinis darbas praktiškai eliminuotas. Idėja, kad alus gali kompensuoti pietus savo maistinėmis savybėmis, atrodo keista.  Tačiau būtų gaila, kad iš užeigų išnyktų tų laikų aludarystės simbolis – porteris. Šiaip ar taip tai liudininkas ir tų alaus istorijos laikų, kai turtingas salyklu, tirštas alus anaiptol neprivalėjo būti  toks stiprus, kad vyrą išverstų iš klumpių.

– – –

After decline of popularity in the United Kingdom, porter beer became enourmously famous in the Tsarist Russia of 19th century, especially St. Petersburg. Baltic Porter style with bottom-fermenting yeast was developed to satisfy local market needs, since the import was often disrupted by wars and trade sanctions. Breweries in territory of contemporary Lithuania (Memel/Klaipeda, Šiauliai, Kaunas, Prienai, Vilnius/Vilna) took advantage of the situation, producing and exporting large quantities of local porter to the major Russian Empire cities. Therefore, the typical Lithuanian brewery offer in the beginning of 20th century consisted of light brews (Pilsener, Taffelbier) and thick strong beers (Doppelbock, Porter).

Panašūs įrašai:

5 Responses to Porteris, žiemos uosto alus

  1. Naminis says:

    Taip seilė ir nutįso… :)

  2. DarALAUS says:

    O Parczewskių bravoras kuriame Raudondvaryje buvo – kuris randasi Vilnius-Pabradė kelyje ar Vilnius-Molėtai-Utena kelyje?

  3. Dadis says:

    Gydytojas Jozefas Frankas, 1804-1823 gyvenęs ir dirbęs Vilniuje, apie XIX a. pradžios Vilnių rašo: “Duona – puikios kokybės, kaip ir paprasčiausias alus, vadinamas „Stalo“. Vynas parduodamas buteliais ir labai brangus; jį gabendavo iš Rygos ankeriais (44 buteliai): Bordo vyną po 7 dukatus, Malagos – po 7–10 dukatų, šampaną – po 12 frankų už butelį ir porterį – po 5 frankus.” Sprendžiant iš kainos ne kiekvienas galėjo sau leist tokią prabangą kaip porteris – 5 frankai buvo verti 1,25 Rusijos sidabrinio rublio, tuo tarpu kai kiti produktai kainavo (1816 m. Peterburgo kainos):

    svaras (409,512 g) geriausios mėsos – iki 6 kapeikų;
    10 kiaušinių – 2 kapeikos;
    10 apelsinų – 25 kapeikos;
    kibiras (12,299 l) degtinės – 15 (!!!) kapeikų.

Leave a Reply to Ciobiskis Cancel reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *