Šiandien – truputis istorijos. Kunigo iš Seinų Bonaventūros Butkievičiaus prisiminimai „Prancūzų kariuomenės įsiveržimas 1812 metais” – vienas iš retų dokumentų, nupasakojančių ne tik Napoleono ir jo kariuomenės padarytą įspūdį, bet ir to meto Suvalkijos miestelių gyvenimą. Nors ne vienas šaltinis mini legendas, kaip Napoleonas pats ragavo Lietuvoje pagaminto alaus, pažiūrėkime, kaip elgėsi su vietos alumi susidūrę paprasti Didžiosios armijos kariai…
„Danguje 1811 metais pasirodžius šviečiančiai kometai, Lietuvos gyventojai laukė kažin ko netikėto pasirodant; bet jie nesitikėjo, kad jau kitais metais jų krašte pasirodys tokia milžiniška kariuomenė. Likus keliom savaitėms iki prancūzų antplūdžio, buvo gautas įsakymas, pagal kurį žmonės pradėjo kaupti duoną, spiritą, lašinius ir kitas valgomas atsargas. <…>
Po kelių dienų Seinų miesto apylinkėse, kur aš tuo metu studijavau vietos licėjuje, pasirodė dideli raitos prancūzų kariuomenės pulkai. Visai kavalerijai (kuri įėjo į Didžiosios armijos 6-ojo korpuso sudėtį – red. past.) vadovavo generolas Gruche, o Seinuose įsikūrusiam būriui – generolas iš Bavarijos Wrede.
Generolas Wrede buvo "vriednas"
Pastarasis buvo nepatenkintas, kad Seinų gyventojai iškilmingai nepasitiko jo prie miesto vartų, todėl visam miestui paskyrė 24 tūkst. frankų kontribuciją; jei ji nebus sumokėta sekančią dieną, įsakysiąs miestą apiplėšti ir sudeginti. Tarpininkaujant viceprefektui, generolas Gruche atleido gyventojus nuo kontribucijos, tačiau Wrede atkeršijo miestiečiams kitaip – įsakė savo karuomenės reikalams plėšti šiaudinius stogus, kirsti javus ir nešioti arkliams šviežią žolę, nors miestas tam reikalui jau buvo paruošęs šieno atsargas.
Be to, neva dėl apžiūros įsakė išvesti iš miesto du dragūnų pulkos, ir nukreipė juos į miesto sodus ir daržus. Per kelias valandas beveik visi vaisiniai medžiai buvo iškirsti, laukai ir daržai ištrypti, o kariuomenei buvo įsakyta traukti toliau slepiantis nuo nepakeliamo karščio. Soduose paliko tik kelias dešimtis nuo nesveiko maisto nepaeinančių arklių <…>
Po Bavarijos generolo būrio į Seinus plūdo vis nauji ir nauji Napoleono armijos pulkai, sudaryti iš įvairiausių tautybių karių, kurie vienas kitą lenkė bjauriu elgesiu su miestiečiais. Plėšė viską, kas papuolė po ranka, o ypač maistą; [katalikų] licėjų išvaikė, o bažnyčioje įkurdino kareivius, kurie miegojo netgi ant altoriaus ir visaip išniekino šventovę. Paskui į miestą atvyko generolo Dombrovskio (ne to Dombrowskio, kuris vadovavo lenkų legionams, o kito – aut. Past. ) raitųjų jėgerių divizija, ir kelioms dienoms savo štabą įkūrė Seinų mieste.
Iš įpratimo, o gal ir kamuojami alkio, jėgeriai puolė visame mieste ieškoti brangių daiktų ir maisto atsargų. Beieškodami užėjo į klebono ledainę, kur rado kelias statines alaus, vadinamo kovo alumi [marcove]. Patiko italams šis gėrimas ir gėrė jį iki visiško nusilakimo. Nežinia dėl kokios priežasties, galbūt dėl italams būdingo pavydo – kad alus neatitektų kitiems, jie nusprendė sukapoti statines.
Pasipylęs alus užliejo ledainę, ir italai pradėjo skęst, ir puolė šauktis pagalbos. Nepaisant to, kad subėgę [miestiečiai] išvadavo keletą girtų kareivių iš leidainės, dvejetas iš jų buvo rasti jau negyvi. To pasekoje karinė vadovybė pradėjo įtarinėti gyventojus kenkimu, ir atvirai apkaltino kunigus ir jų tarnus kareivių nužudymu. Kunigams teko skubiai bėgti iš miesto, ir slėptis miške, ir aš turėjau apleisti Seinus <…>.“
Seinų vienuolyno rūsiai slėpė ne tik paslaptis, bet ir alų
Aišku, mūsų straipsnio pavadinimas ironiškas – dar nežinia, kas Seinų gyventojams buvo mielesnė valdžia – ar caro patvaldystė, ar išvadavimą žadėję Napoleono pulkai. Tačiau kelias išvadas bent apie alų galime padaryti. Pirma, Seinai, kaip ir visa Seinų vyskupystė, bent jau rusų šaltiniuose XIX a. šaltiniuose aiškiai priskiriami Lietuvai. Antra, jau XIX a. pradžioje tokiuose Lietuvos miesteliuose buvo išvystyta prekyba (ar gamyba?), leidusi “aukščiau stovintiems” kunigams įsigyti didesnius kiekius vokiško tipo alaus.
Ar jis buvo pagamintas vietoje, ar kur įsigytas, ar dovanų gautas – iš šio šaltinio nesužinome.
Trečia, Napoleono armija per Lietuvą veržėsi 1812 metų birželio mėnesį – vadinasi tikėtina, kad statinėse kovo alus dar nebuvo iki galo subrendęs, laukė rudens ar žiemos. Ketvirta, ar šiame pavyzdyje, kaip vyno kultūros krašto atstovai nemoka elgtis su vietiniu alumi, neturime dar vieno įrodymo, kad istoriškai esame alaus kultūros kraštas :)?
☼ ☼ ☼
Historical stories tell a story about Italian jaegers from Napoloen army that drowned themselves in Marzen beer, when looting Seinai town before invading Russian empire.
Panašūs įrašai:
Niežti pasidalinti su kitais?
Jėga, labai patiko, ačiū :)
Super! Daugiau tokių istorinių pasakojimų, susijusių su alumi. :)