Tęsiame sutrumpinto I. Šimkutės straipsnio iš V. Safronovo išleistos knygos “Klaipėda Europos istorijos kontekstuose” publikaciją. Pirmają dalį rasite čia.

Svaigiųjų gėrimų rinka Klaipėdoje XVII – XVIII amžiais

Griežti reikalavimai buvo taikomi ne tik svaigiųjų gėrimų tiekėjams, bet ir jų vartotojams. Pagal XVII a. antrojoje pusėje Klaipėdoje įsigaliojusius nuostatus, buvo draudžiama „sekmadieniais ir švenčių dienomis, prieš ir po vidurdienio, kol vyksta pamaldos, o per tris didžiausias šventes – ištisą dieną, pilstyti vyną, midų, alų bei degtinę arba sėdėti svečiuose“(43). Klaipėdos apylinkėse gyvenusiems lietuviams grėsė baudos už daugiau nei dviejų statinių alaus ištuštinimą per sužadėtuves ar vestuves, kurių nebuvo leidžiama švęsti ilgiau nei vieną dieną. Reglamentuotos buvo ir laidotuvių apeigos, kurios turėjo būti tuoj pat nutraukiamos, jei „prie mirusiųjų, kol jie nepalaidoti, didelis bruzdesys, prašmatnumas, rijimas ir girtuokliavimas vyksta“. Krikštynų ir laidotuvių alui išgerti buvo skiriama tik pusė dienos(44). Sunku pasakyti, ar šiais nurodymais buvo siekiama spręsti miestiečių girtuokliavimo problemas, ar priversti juos būti taupesnius.

O išlaidauti nuo XVII a. antrosios pusės, tikrai buvo dėl ko. Klaipėda, ilgą laiką buvusi Karaliaučiaus šešėlyje, 1657 m. gavo privilegiją, kuri užtikrino Klaipėdos pirkliams visišką jūrų prekybos laisvę (45). Nors ši privilegija reiškė tam tikrus pokyčius ir svaigiųjų gėrimų rinkoje, tačiau Klaipėdos miestiečiams, lyginant su Karaliaučiaus, gerti importinius gėrimus vis dar buvo didelė prabaga, akcizo mokesčiai skyrėsi nuo Karaliaučiaus beveik dvigubai (46).

Iš 1664–1722 m. Klaipėdos muitų knygų(47) aiškėja, kad per visą šį laikotarpį gėrimais pakrauti laivai į Klaipėdą buvo atplaukę iš įvairių Baltijos jūros regiono uostų, Nyderlandų, Prancūzijos, Hamburgo, Brėmeno, Sent Aivso uostų (pav. žemiau). Šie gėrimai, kaip ir tabakas, buvo dominavusi Klaipėdoje kolonijinė prekė, skirta labiau prabangai nei kasdieniam vartojimui(48). Iš visų atvežamų svaigiųjų gėrimų rūšių populiariausias buvo vynas. Importuotų prekių struktūroje jis apskritai užėmė trečią vietą Klaipėdoje po druskos ir tabako(49). Klaipėdos muitų knygose yra paminėta 15 skirtingų vyno rūšių, kurios skyrėsi pagal gamybos vietą, spalvą, vynuogių rūšį ir kitus požymius.

Uostai, iš kurių į Klaipėdą buvo impor- tuojami svaigieji gėrimai, remiantis 1664–1722 m. Klaipėdos muitų kny- gomis. I. Šimkutės sudarytas žemėlapis

Uostai, iš kurių į Klaipėdą buvo importuojami svaigieji gėrimai, remiantis 1664–1722 m. Klaipėdos muitų knygomis. I. Šimkutės sudarytas žemėlapis

Be vyno, į Klaipėdą buvo importuojamas ir alus. Šio gėrimo, skirtingai nei vyno, tiekimu daugiau rūpinosi Klaipėdos kaimynystėje įsikūrę uostai – Gdanskas, Kolobžegas, Karaliaučius, Šventoji, Liepoja, taip pat nuolatiniai Klaipėdos prekybos partneriai Liubekas ir Amsterdamas. Kai kurių alaus tiekėjų Klaipėda visai neįsileido. Pagal Sandorių nuostatus, „Priekulės alų čionai įvežti arba laikyti yra visiškai draudžiama, išskyrus, jei kas nors savo poreikiams vieną statinę įsigyti nori“(54). Alaus importas buvo palyginti nedidelis, kadangi vietinis alus patenkino Klaipėdos gyventojų poreikius ir vietinę rinką(55). Šį skirtumą galime iliustruoti skaičiais, pavyzdžiui, 1718 m. Klaipėdoje buvo pagaminama 12 798 statinės alaus(56), tuo tarpu Klaipėdos muitų knygose importuoto alaus 1719 m. nurodomos tik keturios statinės(57). Alaus rinka Klaipėdoje ir toliau buvo kruopščiai reguliuojama įstatymais: 1671 m. buvo papildyti dar XVII a. pirmojoje pusėje nustatyti „Alaus virimo nuostatai“, pagal kuriuos buvo leidžiama virti alų tik vieną kartą per keturiolika dienų(58). Svaigiųjų gėrimų gamyba ir prekyba išties buvo pelningas užsiėmimas. Skirtingai nei amatininkai, salyklininkai, kurių 1721 m. vien Senamiestyje buvo 72, o į pietus nuo jo, už Didžiosios Vandens g., buvusiame Friedricho mieste – dar penki, priklausė didiesiems miestiečiams(59).

Be vyno ir alaus, iš užsienio buvo importuojama ir degtinė. Šis distiliuotas gėrimas XVII a. viduryje tapo rimtu konkurentu alui ir vynui(60).

 

Klaipėdoje rastų XVII–XIX a. stiklinių butelių formos: 1. Pusrutulio formos butelis; 2. Suspausto pusrutulio formos butelis; 3. Cilindro formos buteliai (a–b); 4. Keturbriaunis bute- lis, 5. Daugiabriaunis butelis. MLIM

Klaipėdoje rastų XVII–XIX a. stiklinių butelių formos: 1. Pusrutulio formos butelis; 2. Suspausto pusrutulio formos butelis; 3. Cilindro formos buteliai (a–b); 4. Keturbriaunis butelis, 5. Daugiabriaunis butelis. MLIM

Importas su kokybės ženklu XVIII–XIX amžiais

Svaigieji gėrimai nuo XVII a. antrosios pusės buvo transportuojami ne tik statinėse, bet ir stiklinėje taroje. Daugiausia jie buvo naudoti vynui transportuoti. Archeologai Klaipėdoje randa įvairių formų stiklinių butelių ar jų liekanų. Skirtingų formų buteliai turi savas atsiradimo rinkoje priežastis ir kilmės šaknis. Pagal stiklinio butelio formą galima nustatyti jo paskirtį, t. y. gėrimo, išpilstyto į šį taros indą, rūšį.

Nuo XVIII a. vidurio kitų formų butelius pakeitės cilindro formo buteliai. Cilindro forma buvo daug patogesnė sandėliuojant vyną ilgesniam laikui rūsyje – suguldant juos vieną ant kito. Įdomu tai, kad į šiuos butelius buvo pilstomas ne tik vynas, – ilgainiui jie tapo patrauklūs ir alaus mėgėjams.

Neretai stikliniai buteliai būdavo žymimi antspaudais, t. y. ant nedidelio stiklo lopinėlio, naudojant metalinį ar molinį spaudą, buvo įspaudžiamos raidės, piešiniai ar kitokie ženklai, turėję informacinę prasmę. Toks antspaudas gamybos proceso metu „guldavo“ ant stiklinių butelių korpuso ar petelių. Kiek vėliau reljefinėmis raidėmis, skaičiais ar kitais ženklais imta žymėti ir kamščiui prie butelio pritvirtinti skirtas juosteles. Stiklinius, visų pirma storasienius, vyno butelius žymėti antspaudais pradėta XVII a. viduryje66, o tai daryti priežasčių buvo ne viena.

Visų pirma antspaudas buvo reikalingas siekiant nurodyti gamintoją – meistrą arba manufaktūrą(67). Taip gamintojas galėjo atsakyti už savo gaminio kokybę, o tai kėlė ir pačios prekės vertę. Individualūs antspaudai su manufaktūros herbu ar meistro inicialais lengvino ir patį atsiskaitymo su darbuotoju procesą, t. y. kiek meistras butelių pagamindavo, už tiek jam būdavo ir sumokama(68). Dažnai butelio antspaude buvo nurodomas miesto pavadinimas. Antspaudais buvo ženklinami buteliai ir pagal vyno gamintojų ar restoranų specialius užsakymus(73).

Apvaliu antspaudu pažymėtų stiklinių butelių Klaipėdoje turime nedaug. Kiek dažniau archeologai randa stiklinių butelių su reljefiniais įrašais, įspaustais ant juostelės, dažniausiai žyminčiais tik butelių tūrį. Didžioji stiklinių butelių, rastų Klaipėdoje, dalis yra visai nežymėti ženklais, pagal kuriuos, kaip matome, labai tiksliai galima nustatyti kilmės šalį ar miestą. Visgi analizuojant tik butelių formą ir kitus šio taros indo gamybos niuansus aiškėja, kad didžioji dalis XVIII a. antrąja puse – XIX a. pradžia datuojamų butelių, kartu su vyno, šampanizuoto vyno ar alaus turiniu, į Klaipėdą yra patekę iš Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos miestų. Su šiuo laikotarpiu yra susijusios ir Klaipėdoje neretai aptinkamos didžiulės stiklinių butelių sankaupos, tarp kurių gausu ir kitų stalo indų ar su svaigiųjų gėrimų vartojimu susijusių reikmenų liekanų (20 pav.). Šis „palikimas“ turėtų būti siejamas su tuo metu veikusiomis smuklėmis, restoranais, vyninėmis ir kitomis panašiomis miestiečių pamėgtomis vietomis(75).

Kaip matyti, svaigiųjų gėrimų importas Klaipėdoje XIII–XIX a. buvo labiau orientuotas į aukštesnį socialinį statusą turinčius miestiečius, kuriuos naujovės iš Vakarų Europos ar Baltijos jūros regiono pasiekdavo sparčiau nei paprastus gyventojus. Skirtingai nei vietinės kilmės, importuojami gėrimai buvo siejami su aukšta kokybe ir „geru skoniu“.

Indrė Šimkutė, Svaigieji gėrimai ir jų importas Klaipėdoje XIII–XIX amžiais, in: Vasilijus Safronovas (Sud.), Klaipėda Europos istorijos kontekstuose: straipsnių rinkinys. Klaipėda, 2013, p. 54-65.

Nuorodos:

43. Ibid., p. 124.
44. Ibid., p. 122.
45. Andrzej Groth, Klaipėdos uostas XVII–XVIII a. In Klaipėdos ir Karaliaučiaus kraštų XVI–XIX a. istorijos problemos (Acta
Historica Universitatis Klaipedensis, t. VIII). Sud. Alvydas Nnikžentaitis. Klaipėda, 2001, p. 5.
46. Zembrickis, Klaipėdos karališkojo (kaip 1 nuoroda), p. 126.
47. Groth, Żegluga (kaip 2 nuoroda).
48. Groth, Klaipėdos uostas (kaip 45 nuoroda), p. 12.
49. Marc Glorius, Memeler Handel im späten 17. Jahrhundert anhand des Pfundzollregisters von 1676. Schriftliche Hausarbeit im rahmen der Ersten Staatsprüfung für das Lehramt für die Sekundarstufe II/I. St. Augustin, 1996, S. 57.
50. Marie-Louise Pelus, Lübecker Weinhändler im Jahre 1693 und ihr Handel mit Frankreich. In Lübecker Weinhandel (kaip 18 nuoroda), S. 55.
54. Ibid., p. 124.
55. Groth, Klaipėdos uostas (kaip 45 nuoroda), p. 11–12.
56. Zembrickis, Klaipėdos karališkojo (kaip 1 nuoroda), p. 165.
57. Groth, Żegluga (kaip 2 nuoroda).
58. Zembrickis, Klaipėdos karališkojo (kaip 1 nuoroda), p. 124.
59. Ibid., p. 167.
60. Utterström (kaip 32 nuoroda), S. 85.
66. Hans-Joachim kruse, Holsteinische Glassiegel (Plöner Glasforschungen, Bd. 1). Plön, 1992, S. 9.
67. Ibid., S. 10.
68. Gerrit Friese, Karin Friese, Glashütten in Brandenburg. Die Geschichte der Glashütten vom 16. bis zum 20. Jahrhundert: mit einem Katalog ihrer Marken und 16 Farbtafeln (Heimatkundliche Beiträge, Heft 1992-1). Eberswalde-Finow, 1992, S. 7.
73. Friese, Friese (kaip 68 nuoroda), S. 10.
75. Šimkutė, XVI–XIX a. stikliniai buteliai (kaip 30 nuoroda), p. 55–56.

Panašūs įrašai:

Tagged with:
 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *