Lovely bunch of fellas. Don Russel – viduryje. Foto: Karolis Jonuška
Pastaruoju metu išties jaučiamas pastiprėjęs susidomėjimas lietuviško tradicinio alaus scena pasaulyje. Nėra savaitės, kad neparašytų koks žurnalistas, aludaris ar entuziastas, klausdamas patarimų ar informacijos. O kadangi vasara – kelionių metas, tai daugelis jų netrukus jau žiūrėk, ir patys čia.
Tad kvietimas į susitikimą su dar vienu amerikiečiu alaus autoriumi Joe Sixpack (tikras vardas Don Russel) nė kiek nenustebino, išskyrus gal tai, kad susitikimas buvo organizuojamas ir vyko JAV ambasadoje. Žinoma, tai susiję su pono D. Russel’o ryšiais ir misija – kaip pats pasakojo šis ilgametis Filadelfijos žurnalistas ir alaus autorius, į Lietuvą atvyko Filadelfijos amatų rūmų siuntimu. Mat ten vyksta menų ir amatų paroda, kuroje dalyvauja ir tuzinas lietuvių atstovų, tad rūmai susirūpino – kaip čia dabar tokioje alaus valstijoje paroda su lietuvių menais, bet be lietuviško alaus reprezentavimo.
Pagal gyventojų skaičių, Filadelfija yra penktas didžiausias miestas JAV (1.5 mln), o Pensilvanijos valstija – šešta didžiausia valstija JAV (beveik 13 mln). Tad nenuostabu, kad Filadelfija yra viena didžiausių ir aktyviausių JAV craft alaus scenų (apie tai pvz. galima paskaityti čia), o jos pagrindinis renginys – Philly Beer Week, kurios vykdančiuoju vadovu dirba tas pats D. Russel, yra didžiausias tokio tipo renginys JAV ir sutraukia kelias dešimtis tūkstančių lankytojų. Kontekstui pajusti dar vienas atsitiktinis skaičius – 4000. Pasak svečio – tiek registruotų craft alaus pavadinimų, gaminamų Pensilvanijoje.
Bet grįžkime prie susitikimo. Jame buvo malonu pamatyti apie dešimtį apie alų ir maistą rašančių veidų: Gytį ir Regį iš alusalus.lt, Modestą iš mgkolekcija.wordpress.com, Tomą ir Paulių iš beergeek.lt, Gediminą iš petrashka.lt, Dianą iš madamos.lt, Eglę iš Maisto ir Vyno žurnalo bei zaidimuaikstele.lt – tik vėliau supratau kad tai ji yra šaunioji knygos “Užkandžiai prie alaus” bendraautorė, ir dar vieną mistinį vyruką, kurio nepavyko identifikuoti:) Beje, dieną prieš tai D. Russel organizavo alaus ir maisto derinimo vakarą kažkokiai slaptai gastronominio “elito” grupei – buvo kiek graudžiai juokinga išgirsti, kad daugeliui jų alaus ir maisto derinimas buvo niekada anksčiau nepatirtas, ekstatiškai sukrečiantis patyrimas.
Svečias pradėjo susitikimą trumpu JAV alaus istorijos atpasakojimu, o vėliau buvo pereita prie dabartinės scenos aptarimo, po kurios sekė gan įdomi diskusija. Pokalbis buvo žaismingas ir buvo smagu regėti profesionalą žurnalistikos vilką savo rogėse. Būtent kaip žurnalistas jis pradėjo savo karjerą, vėliau atsidėjęs išskirtinai rašymui apie alų ir maistą, ir šiandienai apie save susikūręs neblogai atpažįstamą “prekinį ženklą” (tą patį Joe Sixpack).Kadangi vien iš rašymo į žiniasklaidą išgyventi nepavyktų, tad leidžia knygas (viso išleidęs trejetą lokalesnės svarbos knygų), organizuoja renginius ir degustacijas, tačiau mano paklaustas, ar konsultuoja komercines įstaigas, atsakė neigiamai.
Viso susitikimo turinio atpasakoti nėra būtinybės, tačiau pasižymėjau keletą punktų ant popieriaus skiautės. Iš kalbos išėjo, kad JAV alaus scenos renesansas kilo jaunos auditorijos su naujais vartojimo įpročiais poreikiu, tad “iš vidaus”, pagal klasikinį paklausos-pasiūlos scenarijų. Įdomu palyginti su Lietuva, kurioje sakyčiau, kad craft atgimimas kyla iš dalies dėl išorinių veiksnių, o pagrindiniai agentai – nedidelis alaus entuziastų ir aludarių ratas, keičiantis alaus įvaizdį ir formuojantis naujus įpročius.
Nebuvo pamirštas ir gan svarbus JAV istorijoje prohibicijos laikotarpis – man buvo įdomu sužinoti, kad jos priežastimi tapo ne girtuoklystė kaip tokia, o barų priklausomubė bravorams, ir to pasekoje išsivystęs besaikio alkoholio stūmimo bei masinio girdymo kultūra, ir su tuo susijusios socialinės pasekmės. Beje, pati prohibicija nebuvo tiek pragaištinga aludariams, kiek post-prohibicija, kurios metu bravorų kiekis dramatiškai sumažėjo (dėl konsolidacijos ir kt. veiksnių.) Vėlgi galima lyginti su mūsų situacija, kur didiesiems bravorams faktiškai kišenėse sėdi atseit privatūs barai, savo egzistenciją palaikantys masinės reklamos lašeline ir pusiau legalių “marketinginių” injekcijomis.
Kalbant apie alaus įvaizdį spaudoje, pasak Don, JAV jis seka vyno pėdsakais. Tai ir keletą kartų svečio paminėtas principas – tuo pačiu ir patarimas rašantiesiems – “treating beer as food” (apie alų mąstyti kaip apie maistą – tai yra, skoniai, derinimas, sudėtis, gamintojai ir šaltiniai), tačiau neišvengiamai už viso to turi stovėti tikra meistrystė. Kitas, daugiau praktinis, patarimas – “get one really good line in your column“.
Neliko nepaminėta ir “crafty” tendencija, kuomet didieji koncernai ima veržtis į tikro alaus sceną, prisidengdami mažų bravorų kaukėmis. Hipster beer buvo paminėtas daugiau Niujorko kontekste, kuriame mados ypač greit ateina ir išeina. Viena vertus, tai lemia išties greitą scenos vystymąsi, kita vertus, tai reiškia ir greitą jos nuvytimą, išsisėmimą. Kaip tik pro akis prabėgo straipsnis apie JAV craft alaus scenos persisotinimą (ten šiuo metu jau registruojamas trečias tūkstantis bravorų).
Su kitomis paliestomis temomis ir ypač įdomia istorija apie tai, kaip Don Russel ant kelių parklupdė įtakingą, bet korumpuotą populiaraus beisbolo stadiono operatorių, galite pasiskaityti Gyčio poste.
Sėdėdamas renginyje ir po to, šnekučiuodamasis su dalyviais, pirmiausia supratau, kad trūksta tokio tipo – ir ne vien tokio tipo, bet apskritai – susitikimų. Taip, namudiniai aludariai ir entuziastai paverdame savo sultyse, tačiau turėtume daugiau įtraukti ir įprastinę mediją, įtakoti ją, padėti jiems susiorientuoti turtingame alaus skonių pasaulyje.
Klausimų-atsakymų valandėlėje ir diskusijose atsiskleidė kitas labai įdomus momentas, charakterizuojantis mūsų pačių požiūrį į tai, kas yra craft, tradiciškumas ir išskirtinumas. Bet apie tai pasiliksiu erdvės kitam postui.
Keletas nuorodų:
Panašūs įrašai:
Niežti pasidalinti su kitais?
