Tiek ŠUA, tiek KTV (Kalnapilis-Tauras-Vilkmergė) pagaliau įšoko į elių traukinį ir pasiūlė pirkėjams po keletą jo egzempliorių. Trumpa suvestinė.
Pirmieji 2010 m. ryžtą pademonstravo KTV su “Kaštonų eliu”, apie kurį rašėme, ir kuris mums pasirodė jei ne ypač išradingas, tai bent jau ne tragiškas. Nors ir “tamsusis” ir su (saikinga porcija) karameliniu salyklu. Vienas taškas už pirmumą. Kaži, ar jis dar egzistuoja?
Tuoj po to ŠUA išleido pusiau kvietinį “Memel brau” elį su identiteto problemomis – skirtas tik klaipėdiečiams, bet ne tik; gintarinės spalvos, bet skirtingų pardavėjų vadintas ir “ruduoju” ir “tamsiu”; paprastai toks gazuotas, kad jį net palaikėme lageriu. Jo kokybė keitėsi su kiekvienu buteliu ar bokalų kurį teko ragauti, ir atrodė, kad žvaigždutė užges net nesužibėjusi, tačiau mano nuomonę ne taip senai pakeitė šio alaus paragavimas ŠUA firminėje GAP parduotuvėje Klaipėdoje. Šalia bravoro, jis buvo šviežias ir nuostabus – salyklingas, velvetinės tekstūros, subtilus ir nepergazuotas. Tai buvo pirmas kartas, kai patikėjau, kad ir Lietuvoje pramoninis bravoras gali pagaminti alaus vardo vertą alų. Pliusas dar ir už tai, kad be karamelės.
KaunoKalnapilio-Tauro grupė nupirko Vilkmergę ir papuošė ją kaip tikrą “crafty” panelę – netikromis kvortomis matuojami prašmatnūs buteliai, prabangios etiketės su apynių pavadinimais. Apinys pasirodė ne toks prašmatnus, Magnum – viena pigiausių ir skoniškai blankesnių rūšių, kurią iki nusistekenimo naudojo be išimties visi mažieji bravorai. “Išradingai” pavadintas Šviesusis mažai ką sužavėjo. “Tamsųjį” verta paminėti tik kaip tipiško primityvizmo pavyzdį – neturint fantazijos, alus Lietuvoje paprastai tamsinamas karameliniu salyklu. Šįkart – iki tokio šleikštaus saldumo, kad nesenai antrąsyk pabandęs, įveikiau tik porą gurkšnių, ir tai mano paskutinis kartas ever. Minus pusė balo už šį perdozavimą.
Beje, ne vienas mažesnis bravoras irgi kenčia nuo šitos karamelinės ligos. Pora gudresnių kaip panacėją aluje emė naudoti ruginį giros ekstraktą, iš esmės siūlydami vartotojui mišą.
Jei pamanysite, kad visai nusivyliau Vilkmergės produkcija – taip nebuvo. Su “Kvietiniu” jiems pavyko skoningai užkabinti tą vokiškai-belgišką kvietinių stygą. Prieskoniniai, vaisiniai aromatai, geras skonio balansas. Pusė balo už nedėkingo stiliaus kultivavimą.
Netikėtą proveržį KTV padarė su “Proginiu”. Sumažinus karamelės kiekį ir pažaidus apyniais (sezono mada Citra ir nesenstanti klasika Styrian Goldings), pavyko sukurti alų, kuris nors ir išlaikė saldumo, tačiau apyniais buvo išmuštas pakankamas saldumo-kartumo balansas, beveik priartinęs prie ESB stiliaus. Tokio ryškaus aromato iki tol nesugebėjo išspausti nė viena Lietuvos didesnė darykla! Stiprus balas už vasaros hitą.
Kitas iš pradžių įdomiai suskambėjęs projektas – “Jauno derliaus” alus, virtas su Lietuvoje augintais apyniais, supirktais iš pavienių žmonių. Nepainioti šio alaus su “derliaus” (harvest ale) stiliumi, kuomet alus daromas su žaliais, ne seniau nei prieš 8 valandas nurinktais apyniais. Pernai ragaut neteko, užtat šiemet atradau “Bambalynėje”. Deja, mano dideli lūkesčiai nepasiteisino. Iš skonio jaučiasi, kad bazė paimta ta pati, kaip ir “Proginio”, o štai tų apynių matyt nepavyko daug surinkti, tad rezultate vėl kyšo karamelinis kipšas.
Tuo tarpu ŠUA parengė atsakomuosius žingsnius. “Škotišką elį” ragavau provincijos miestelio baro terasoje, įmontuotoje virš upelio. Galbūt karšta vasara ar ypatinga aplinka paveikė, tačiau šis alus tada visai pataisė nuotaiką, ir pasirodė netgi šiek tiek panašus į kai kuriuos Škotiškus elius, kuriuos teko ragauti. Škotai savo tradiciniuose eliuose mat panašiai, kaip ir lietuviai, mėgsta šiek tiek saldesnę, salyklingesnę balanso pusę. Deja, persotintas angliarūgšte, elis taip pat labai panėšėjo į liesesnį ŠUA “Baltijos” variantą. Pusė balo.
Foto: Facebook
Ir pagaliau, paskutinysis – “Keltų alus.” Gigantiška apynio spurga plakatuose kvietė paragauti “angliško kartumo” English Pale Ale. Net keturios rūšys apynių! Ankstesniame poste paskubėjau pasidžiaugt, kad tai elio įsitvirtinimas mainstream rinkoje, ir nekantravau paragaut. Ar tai bomba? Big hop(e)?
Ne, tai big flop, kaip anglai pasakytų. Išvertus į švelnią lietuvių kalbą – subliuškęs burbulas. Aromatas – “Diušes”, o skonyje be baisios angliarūgštės atakos, galima apčiuopti tik lagerinius salyklus, o įtempus vaizduotę – iš toli toli ėjusius, bet taip ir neatėjusius ketverius apynius. Kitaip tariant, net ir apynių skaičius ar pavadinimai negelbėja, jei jie tinkamai nepanaudojami. Tiesą sakant, šis alus pernelyg akivaizdžiai primena nubodžiuosius ŠUA “chodoviakinius” lagerius. Išimties tvarka minus pusė balo už beviltišką kompromisą ir pale ale stiliaus kompromitaciją.
Trumpas apibendrinimas – didieji bravorai klupdami, bet pamažu pratinasi plėsti asortimentą. Tai gali suteikti vartotojui šiokios tokios įvairovės, o kartais ir kokiam bravoro alaus technologui galimybę pasireikšti už siaurai apibrėžtų korporatyvinių apribojimų ribų. Galbūt pagaliau ir D. Armonienei bus leista pažaisti su nauja mini bravoro įranga, kurią nesenai įsigijo ŠUA? Tikėkimės, kad bent jau karamelės ir angliarūgštės juose bus kuo mažiau. Artimiausias relyzas – ŠUA “Dvidešimt statinių” – stautas, palaikytas viskio statinėse.
Rezultatas – 2:1, KTV naudai.
Panašūs įrašai:
Niežti pasidalinti su kitais?
Apžvalgoje liko nepaminėtas Gubernijos gaminamas Tamsusis elis
Algi, tu teisus, Gubernijos elį praleidau – mat neragavau dar jo. Savo puslapyje matau, kad giriasi karameliniu salyklu – net nežinau, ar benoriu:)
Ramtynai, toks saldus, tarsi medų šaukštais kabintum, saldintame piene mirkytum ir pabarstęs cukrumi suvartotum :)
Šito geriau jau net neragaut – čiut prisiverčiau pabaigt butelį
Beje, kartą Alyne man jį rekomendavo atsitiktinė gėrėja kaip “labai skanų”. Galbūt moterys pas mus labiau mėgsta karamelę? Net duonos pardavėjai Lietuvą vadina cukraus kraštu, nes dėl pirkėjų pageidavimo į duoną ėmė maišais pilti cukrų. Beje, pasak sveikatos centro atstovės, ypač dideli smaližiai – pensininkai.
Visai jį galima gerti, bet per karamelinis, kaip visada.
“Vilkmergės” tiek “Jauno derliaus” (praeitų metų), tiek šių metų “Proginis” IMHO “persaldinti”. “Kvietinis” kaip ir neblogas, bet jam trūksta poskonio – geriasi skaniai, bet skonis labai greit pradingsta, lyg vandens stiklinę būtum susivertęs.
ŠUA jau baigė savo stauto brandinimą – berods vakar skaitiklis rodė 90 dienų, o šiandien jo iš viso nebėra:
http://www.svyturys.lt/index.php/azuolo-statine/27170
Reik suprast tuoj pilstys – gruodį turėtų pasirodyt parduotuvėse.
Jauno derliaus tikrai per saldus. Proginiame daugiau apynių, tad bent jau kartumo-saldumo balansas šiek tiek geresnis. Dėl Vilkmergės kvietinio – reiktų irgi daugiau paragaut, bet pirmą įspūdį padarė gerą.
ŠUA stautą gruodžio pradžioj pristato spaudai, tad kai tik žurnalas “Žmonės” atspausdins renginio nuotraukas, tada matyt ir į prekybą paleis. Tik vat labai trumpas tas brandinimas, iš patirties teko pastebėt, kad stipriam, karčiam nuo degintų salyklų ir apynių imperiniam net ir pusmetis mažoka. Turiu įtarimą, kad stautas bus kompromisinis – mažiau kartus, saldesnis, ir tarkim tam, kad pataikyt į “gazuotų šaltibarščių” mėgėjų skonį, dar bus šokoladinio salyklo jame:) Bet jau greit sužinosime kaip ten iš tikrųjų.
jei ne paslaptis tai koki maza bravora isigijo Svyturys?kol kas niekur nemaciau info
ŠUA įsigijo mažos apimties bravorinę įrangą. Kol kas apie tai viešai nekalba, ir nežinia, kam ją naudos.
Tikra tiesa Gubernijos elis saldokas, bet ne per daug, kaip kad kai kurie lietuviški alūs. Geriausias įspūdis apie skonį liko, kai ragavau gamyklos firminėje parduotuvėje pripilto elio, nes butelinis variantas iš parduotuvės kartais visai negeriamas būna…
Visiškai pritariu Martynui dėl “Keltų” alaus – nuvilia, ypač po jo reklamos (vien jau ta apynių ketveriukė vertė varvinti seilę:) ir verčia gūžčioti pečiais. Nors…tiesą sakant, gūžtelėjau pečiais ir perskaitęs kiek keistoką, mano akimis, kombinaciją pavadinime: “Keltų. English pale ale”, kadangi, kiek siekia mano istorijos žinios, anglai, germanų gentis, tuos dabartinės Anglijos teritorijoje gyvenusius keltus nukariavo ir išstūmė arba asimiliavo (ko gero, panašiai skambėtų pavadinimas: “Jotvingių. Tikras čkiškas pilsneris”:)).
Kai dėl Vilkmergės “Jauno derliaus” alaus, tai šiųmetinė laida yra stipresnė laipsniais (pernai buvo, berods, 5.6%), bet, deja, ne skoniu… Jei pernykštis buvo ir šviesesnės splavos, ir su juntamu apynių spurgų aromatu bei aliuzija į “chardonney” vyną primenančiu skoniu, tai šiame apynius kone visiškai užgožia karamelinio salyklo salsvumas. Tai nėra blogas alus, bet ne toks, koks galėjo būti ir kokio laukiau (prismindamas pernykštę laidą).
P.S.: jeigu tikėti GAP reklama, šiandien pas juos jau turi pasirodyti Švyturo “stautas”: tamsiaspalvėse kartono dėžutėse (a la Fuller’s vintažiniai eliai), 19.99 Lt už butelį.
Jotvingių pilsneris, tikrai!:) Užsienietiški eliai LIETUVOJE dar naujas stilius ir jo simbolika matomai dar sunkiai įkandama pramoninėms darykloms. Kita vertus, gal taip teisingiau: nevykusiam eliui – nevykęs pavadinimas.
Kas dėl “Jauno derliaus”, tai prieš keletą mėnesių keliaujant po Frankonija, teko matyt kaip viena darykla, ar tik ne St. George, pasisodinusi kelias eiles apynių tiesiai prie daryklos keller’io. Priežiūros tai daug nereikalauja, įmanoma nurinkt net rankom, tad vienam sezonino alaus virimui visai užtenka. Taigi, kuris bravoras pirmas susiprotės?:)
Kas dėl ŠUA statinių stauto, tai vakar King&Mouse buvo pristatymas, va Regis matyt nepatingėjo: http://alusalus.lt/2013/12/prabangiausias-lietuviskas-alus-20-statiniu/
Kirčių aš nematau toje blizgioje etiketėje. Todėl drįstu, garbingi alaus žinovai, diskusiją nuo genčių kovų pakreipti kiek kita – marinistine kryptimi. Koks ankstesnis buvo „Švyturio“ produktas? „Old port“. Tai šis produktas yra „Kéltų“, o ne „Kèltų“ alus. Padarys kada kokį tirštą ala „Old Engine Oil“ porterį, tai gal pavadins „Tankerių“ alus. Aš taip „skaitau“.
:):) Na, ką gi, galima ir taip interpretuoti :). Tačiau…kodėl tada daugiskaita? Anas juk buvo tik “Old port”, o ne “…ports”. Ir kiti “Švyturio” alūs “vienaskaitiniai” (išskyrus šį, “20 statinių”, bet čia kitaio neišeina, negi rašysi “20-oji statinė”- kas nors dar pagalvos, kad ankstesnės 19-ka prarūgo:-)
Įžvalgu, kolega!:)
Įdomu (čia apie “20 statinių” ragavimo įspūdžių aprašymą). Paragausiu kitą savaitę, jau užsisakiau GAP’e 3 butelius – tik tiek teleidžia užsisakyti, tad tai ne tik “limited edition”, bet ir “limited sale”:-). Nors, tiesą sakant, nemanau, kad jis taip godžiai ir greitai būtų išpirktas, kaip tame poste pranašauja Regis; visgi, kiti “limited edition” alūs už tokią pačią kainą GAP’e (“Fuller’s Vintage Ale”, “Fuller’s Imperial Stout”), kiek pastebėjau, nėra karštligiškai šluojami nuo lentynų. Nors jie to yra verti; tiesa, “FIS” dar neteko ragauti, neseniai įsigytas jo butelys dar ilgai bus brandinamas, bet štai “FVA” visai neseniai pagaliau atsikimšau: 2004 m. laidos, t.y. jau 9 m. amžiaus (buvau kone pamiršęs, kad ir kur jį turiu užkišęs :). Tokio koncentruoto, ryškaus rudųjų razinų ir džiovintų slyvų aromato bei skonio alaus dar nebuvau ragavęs – nuostabu! (beje, nors ant dėžutės buvo perspejimas “natural sediment…pour carefully”, bet tame butelyje ne(be)radau jokių nuosėdų – tas ilgas brandinimas, matyt, jas bus “suvalgęs”?). Įdomu, ar ir šis Švyturio stautas gali būti brandinamas? Jei taip, tai mielai paskirstyčiau laike, 3-5 m. atkarpoje, tuos 3 butelius:), kad pamatyčiau, kaip kinta jo skonis.
Tikrai netikiu, kad bus antpuolis pirkėjų, tačiau kad ir ką besakyčiau, šio alaus skonis – ir vertė – su laiku turėtų kilti, ypač turint omeny, kad tai, tikėtina, vienetinis projektas su konkrečiai šiomis bačkomis. Kadangi imperiniai stautai yra viena mano mėgstamiausių rūšių, be abejo, paragausiu, tačiau savo alaus lentynose daug vietos šiam alaui vargu ar rasiu – jos jau užimtos čia jau minėtų paties egzempliorių – FIS, Brewdog’o Paradox Jura, Lost Dog (brandintas romo statinėse), ir mano paties 2008-aisiais virto “Extremalę Imperinio”.
Kas liečia ŠUA stautą, tai manau, kad jie nebus pasterizuotas, tokiu atveju galima jį brandinti metų metus. Pagal Lietuvos įstatymus, ant butelio nepasterizuotam alui leidžiama duoti tik 30 d. galiojimo terminą, bet tai pasenęs ir neadekvatus formalumas (bent jau alaus atžvilgiu).
Kad jau kalbam apie galiojimus ir šiaip apie laiką, tai kitas įdomus momentas, šis alus jei neklystu 7.9% ABV, brandintas 3 mėn. O kada pseudogildija panaikino savo pačių priimtus “garbės kodekso” 7.5% apribojimus? Prieš mėnesį. Retorinį klausimą, “kiek galioja garbė” paliksiu kitam kartui:)
Dėl Brew Dog: nuo vakar šio “šuniuko” išvirto ir surauginto alučio (4 pavadinimų) galima rasti ir GAP parduotuvėse ! Jau spėjau įsigyti ir paragauti Brew Dog “Hardcore IPA” – wow! EBU tikrai gerokai pranoksta 100. Na, o kiti 3 BD alūs dar ilsisi vėsioje vietoje..:)
Ak, tiesa: GAPe jau regėjau ir naujojo ŠUA-mini bravorėlio, pavadinto “Raudonų plytų alaus dirbtuvėmis” (hmmm…nelabai man limpa tos “dirbtuvės”…ir šiaip per ilgas – rinkdaros požiūriu- pavadinimas) alaus. Kol kas trys variantai: lageris, kvietinis ir “dubbelis” (pastarasis, kaip skelbiama, brandintas ant paskrudintų prancūziško ažuolo drožlių), 0.33 ltr buteliukuose. Nusipirkau to “dubbelio”, savaitgali paragausiu; visgi, smagu, kad ir didieji bravorai pagaliau “pagavo vėją” ir mėgina kurti spec.padalinius (a la Jacobsen prie Carlsbergo), kurie virtų kažką panašaus į “craft beer”.
P.S.: Paragavau to “RPAD” dubbelio. Likau nuviltas, nes iš aprašymo tikėjausi daugiau… Deja, šiame aluje man patiko tik spalva. Aromatas silpnai salykliskas, kunas – lengvokas, kaip belgiškam dubbeliui, skonis – tvoirtai dominuoja saldumas, už kurio šmėkščioja juodos duonos plutelės skoniniai aidai. Apskritai, skonio pojūčiai tokie, tarytum valgytum duonos riekutę, apteptą storu itin saldžios slyvų uogienės sluoksniu. Visą laiką skonio receptoriai ieško kokio nors saldumą balansuojančio ar su juo kontrastuojančio “spice” (razinų, pipirų, dūmo, tabako, juodojo šokolado, aronijos ar pan.), bet…taip ir neranda. Poskonis neilgas, saldus, bet į pabaigą kiek pasausėjantis (vėlgi tos duonos plutos linkme). Iškart po šio ragavimo, palyginimui įsipyliau Westmalle dubbelio – skirtumas akivaizdus (pastarojo naudai).
Nelikau sužavėtas šio “RPAD” alaus, bet reiks įsigyti ir paragauti kitų dviejų variantų: lagerio ir belgiško (?) stiliaus kvietinio. Šiaip ar taip, tokie eksperimentai sveikintini – net tada, kai jie ne itin pavyksta.
Beje, Martynai, pataisyk savo tekste tą “Kauno-Tauro grupę” :)
Pataisyta, ačiū už pastabą.
dekui uz apzvalga ir idomia diskusija komentaruose. pasitrynus Kaliforijos parduotuvese, si karta, pastebetas didesnis antpludis stipriu, brandintu ivairiose statinese alu is pakankamai nauju, iki tol nematytu bravoru. taip pat Firestone (kurie zinomi kaip brandinto alus specealistai)placiai pasklido po siaurines Kalifornijos barus ir parduotuves. Ypac barus. Anksciau to neteko regeti. Nei tiek nauju bravoru produkcijos lentynose, nei stipraus akcento brandintu statinese alu sekoriuje…. gaila, kad neteko issamiau ju “pastudijuoti”. nebent tik vieno is vietiniu Mendocino alaus bravoru WILD TURKEY BOURBON BARREL STOUT nuo “Anderson valley
“.is Firestone produkcijos guodzia tik “Parabola” dulkinti rusyje (tikiuosi dar vis).
kalbant apie statines, viska vainikavo apsilankymas Russian River bravoro pub’e. beabejo tai ne viskio ar bourbono statines, taciau visgi statines. Anksiau teko ragauti sio bravoro buteliuose ispilsyta alu brandinta vyno statinese.per metus, kitus issitryne is atmnties tiek skoniai tiek pojuciai ragaujant ju gaminta alu. taciau sugrizo su trenksmu apsilankius ju pub’e ir skanaujant siuos alus “is kranelio”. tikrai rekomenduociau paragauti chardonnay backose brandintu alu. ir beabejo BUTINAI Pliny the Elder. man tai metu alus be konkurencijos….
Taip, JAV jau bene du tūkstančiai bravorų, nenuostabu, kad jie visose alaus srityse turi tokią įvairovę. Man teko tik NY valstijoj paskutiniu metu būt, tai galiu paliudyt, kad bačkiniai alūs buvo nesunkiai randami NYC jau 2007-aisiais, o šiemet galima jau ir tam tikrą bangą įžvelgt (ypač jei nuėjus į tokius barus kaip mano mėgstami West Village Blind Tiger Ale House ar Bruklino Beercraft). Beje, yra ir tokių, kurie specializuojasi ne tik brandintuose, bet sour (rūgštuose) aluose, žanre, kuris ne taip lengvai duodasi perkandamas ir kuriam neužtenka vien bačkos efekto.