Įspūdžiai iš Great British Beer Festival

Po keturių su puse valandos kelionės dviračiu, dvejais traukiniais ir metro ansktyvą ketvirtadienio popietę jau buvau priešais festivalio areną Earls Court’e.

Alaus festivalis vyksta parodų centre, kuris yra antras pagal dydį Londone. Ketvirtadienio popietę žmonių dar nebuvo labai daug – tai supratu tik vėliau, pamatęs didžiules eiles prie alaus po darbo vakarais ir šeštadienį. O alaus buvo tikrai nemažai. Kaip skelbė organizatoriai – virš 450 rušių tikrų elių, sidrų ir importinio alaus. Supratau, kad paragauti teks tik labai mažą jų dalį. Tuo labiau, kad tik atvykus teko skubėti į “Geriausių tikrų elių buteliuose” ragavimo sesiją, kurią vedė “Good Bottled Beer Guide” knygos autorius Jeff Evans. Jis degustacijai buvo atrinkęs šešias rušis geriausio gyvo (kitoks anot autoriaus niekada ir nebus geras) britiško alaus buteliuose. Autorius papasakojo apie kiekvieną alų, jo sudėti ir skonio akcentus, o tuo pačiu ir gavome paragauti po pusę stiklinės kiekvieno alaus – tiesa gerti alų “konferencinėje” aplinkoje buvo gan keistoka :) Štai toks alaus sąrašas, išdėstytas ragavimo tvarka:

1. Vale Gravitas
2. Rebellion White
3. Hobsons Mild
4. Downton Chimera India Pale Ale
5. Hook Norton Double Stout
6. George Gale, Prize Old Ale 2007

Labiausiai įsiminė Fuller’s išleistas nebegzistuojančios daryklos George Gale, Prize Old Ale 2007 alus. Šis alus dar buvo brandinamas George Gale darykloje, bet į butelius jaus supilstytas ją įsigijusioje (ir uždariusioje) Fuller’s darykloje. Tai netipinis angliškas elis – jame jaučiasi “laukinės” fermentacijos rūgštumas labiau būdingas kai kuriam Belgiškam alui. To priežastis – medinės alaus brandinimui naudojamos statinės ir jose gyvenantys mikro-organizmai.

Pasibaigus ragavimui tęsiau festivalio “apžiūrą”. Norint pirkti alaus reikėjo nusipirkti festivalio baokalą už 3 svarus, kurį vėliau galima priduoti atgal (todėl bokalą reikėjo saugoti – mačiau keletą jaunuolių “verslininkų” renkančių be priežiūros paliktas stiklines). Alus pardavinėjamas ne vien po pintą – bet ir po pusę ar trečdalį. Taip galima išragauti daugiau alaus, kurio, kaip minėjau, festivalyje buvo daug. Netgi sakyčiau begalybė – neišragaujamas kiekis. Po truputį, į darbo laiko pabaigą pradėjo daugėti žmonių – atsirodo eilės ir spūstys prie barų, tualetų ir maisto. Amerikietiškas alus pradėjo baiginėtis pirmiausiai – taip ir nespėjau paragauti keleto norėtų rušių. Šurmulyje gurkšnodami vis kitą alų, po truputį nusprendėm, kad Earls Court arena nėra jauki. Ir apskritai alaus festivalis galbūt nėra pati smagiausia vieta praleisti vakarą – daug smagiau sėdėti tikrame pub’e nei didelėje salėje betoninėmis grindimis. Bet sakykime, kad tai – nesuskaičiuojamos alaus įvairovės kaina.

Šeštadienį po pietų smalsumas nugalėjo ir vėl grižau į Earls Court. Tai paskutinė festivalio diena ir festivalis turėjo baigtis gerokai anksčiau nei darbo dienomis – 7 vakaro. Aplinka gerokai skyrėsi nuo ketvirtadienio – jau prie įėjimo pasitiko pilvu turėklais žemyn čiuožiančio ir ant žemės smagiai krentančio gerai nusiteikusio vyriškio vaizdas. Viduje nemaža dalis publikos irgi atrodė įkaušę. Bet didžiausias nustebimas laukė prie alaus pilstymo vietų. Alaus beveik nebebuvo likę! Vos vienas kitas stendas vis dar turėjo užsilikusio alaus – tai buvo galima lengvai matyti pagal prie jo besispraudžiančių žmonių kiekį. Tvyrojo lengva panikos ir netikrumo atmosferą – visi bandė spėti nusipirkti greitai besibaiginėjančio alaus. Spėjau dar nusipirkti keletą neįtikėtinai pigaus (mažiau nei 2 svarai už pintą) visai neblogo tamsaus alaus.