Paskutiniame praėjusių metų „Tikro alaus“ draugijos susirinkime ne tik aptarėme prabėgusias šių metų dienas bei tam tikrus ateities planus (dar per anksti apie juos skelbti), bet ir ragavome alų.
Drįsčiau pasakyti, kad gal tam tikra prasme ieškojome atsakymo į vidiniame susirašinėjime aptartą klausimą – kaip užsieniečiui pasakyti, koks jis tas lietuviškas alus? Jei pramoninio alaus atveju atsakymas lyg ir aiškesnis – „dažniausiai šiek tiek stipresnis už europietišką lageris“, tai kaip su unikaliu lietuvišku? Medžiagą diskusijai maloniai suteikė neseniai įsikūrusi „Gyvo alaus krautuvėlė“.
Kad būtų su kuo palyginti, įvairiam lietuviškam alui buvo parinktas ir „sparingo partneris“ – gyvas latviškas alus „Brālis“ iš stiklinių dviejų litrų butelių, pilstomas prie Rygos esančioje darykloje “Alus Nams“ (čia kiek neaiški painiava su dviem pavadinimais). Jo dabar irgi galima gauti „Gyvo alaus krautuvėlėje“ Vilniaus Centrinėje universalinėje parduotuvėje.
Taigi, žiūrim ką turim, ir gal reiktų pradėti nuo „Broliškos“ produkcijos, ji pavadinta tradiciniais latviškais vardais „Gaišais“, „Tumšais“ ir „Originals“, kuris pagal šią latviško alaus stilių klasifikaciją greičiausiai buvo priskirtinas „stiprais gaišais“. Na gal ir gerai, kad kaimynai neišsigalvoja alaus vadinti marketingistų sukonstruotų personažų vardais ar numeriais.
“Brālis Gaišais” (stiprums 5,3%) iš pradžių nustebino maža puta ir silpnu aromatu, pro kurį pasimušė tik silpnas mielių kvapas, tačiau gal taip buvo todėl, kad alų ragavome pirmą, tik ką atneštą iš žiemos pūgos. Netrukus jis kambario temperatūroje atsiskleidė kiek saldžiarūgščiu vaisių, kriaušių, šiaudų skoniu ir gaivinančiu poskoniu.
„Brālis Oriģināls“ (stiprums 6,7%) pasirodė daug originalesnis už brolį, ir sualsavo netgi prieskonių aromatu. Pirmuoju įspūdžiu skonyje derėjo karamelinis saldumas ir netgi aštrumas. Vėliau susiginčijome, ar tai alus, kuriame saldų skonį keičia kartokas poskonis, ar atvirkščiai – pirma pajusime apynių suformuotą kartumą, kurį papildys saldi užbaiga. Bet kokiu atveju – pakankamai originalus alus.
„Brālis Tumšais“ (stiprums 5,3% pagal ratebeer.com). Kol pasiekėme šį., trečią dvilitrinį butelį, sugebėjome užrašyti tik „tamsus“ (tamsiai rudas jis ir yra), tačiau atmintis tarsi mena duonos, salyklo, palydėtus aitresnio apynių, skonius.
Šitoje vietoje galima pereiti ir prie pagrindinio mūsų nagrinėjamo klausimo – lietuviško alaus orginalumo apibūdinimo. Pirmasis iš dėžės atkeliauja „Kupiškėnų Pivorių“ (4,7% ABV), jau kadaise mūsų aptartas, ir šį kartą atsiskleidė silpnu mielių kvapu, bet skonyje buvo galima pajusti cinamono, apelsino žievelės, citrinų, kardamono dvelksmo – tai ką jie vadina „troškulį malšinančia rūgštele“. Kaip pirmąkart ragaudami ir spėjome, pasirodo šiam alui naudojamas miežinio ir kvietinio salyklo derinys (beje iš čia ir tas alaus drumstumas). Vien už tai turbūt reikėtų alų vadinti greičiau „trully original“, nei „typical Northern Lithuanian“.
O štai „Kupiškėnų Šventinis“ (5,2% ABV) kiek nuvylė. Nors pakuotė ir nėra visiškai originali (taip alų pakuoja bent kelios Belgijos daryklos), tačiau pati mintis alų pakuoti šampano butelyje be etiketės ir dėti tai į perrišamą popierinį maišelį ant kurio ir yra visa informacija – žavi. Tačiau pats alus pasirodė rūgštokas, ataskonyje per daug mielių, gal perdaug supernamudinis tas „Šventinis“ gavosi. Čia pritempta.
„Būtautų Dvaro Tamsusis“ (6% ABV) dar kartą įtikino – dėl savo specifinio rūgšt-karstelėjimo jis yra arba mylimas, arba nesuprastas. Šioje degustacijoje jis liko neįvertintas, bet ne vienam alaus žinovui „Būtautų Tamsusis“ yra labiausias lietuviškas alus. Na, bent jau tarp dunkelių.
Gaila, prieššventinės karštligės metu krautuvėlės asortimentas buvo išsemtas, tad liko neparagauta nauja produkcija – Panevėžio “Habilito” tamsus „Kanapinis“, Vilniaus Alaus tamsus „Šventinis“ bei naujausi Kupiškėnų receptai – „Salaus“ ir „Patulo“. Netrukus paragausime.
Panašūs įrašai:
Niežti pasidalinti su kitais?
Na smagu, kad tikro alaus pasirinkimas Vilniuje gerėja, o girdėjot paskutinę naujiena? Švyturys-Utena persikelia į sulčių rinką! Pagaliau jie atrado savęs vertą nišą! :)
Man irgi neseniai teko paragauti Kupiškio alų. Jei atvirai, tai jie mane šokiravo (!) savo netipiškumu. Tas “Pivorių” nors ir silpnokas, bet skoniu labai primena citrininius aukštoje temperatūrje fermentuotus Belgiškus stiprius elius (Duvel ir pasekėjai) – mano supratimu Lietuvos alus (ir maistas) gan stipriai yra įtakotas vokiečių, todėl šitas alus man buvo didžiulis nustebimas. “Šventinis” toks labai mielinis, bet irgi įdomus savo originalumu.
Geras klausimas kas yra tipinis lietuviškas alus. Man asmeniškai, atrodo, kad tipinis yra saldus ir kiek rūgštokas stipresnis alus, kaip pvz. Kauno alaus “Porteris” ar “Biržiečių”, “Ragučio” Volfas Engeleman imperial porteris ar Biržų bravoro produkcija. Nors turėtų būti ir lengvesnio lietuviško alaus, nežinau…
Lietuviškas alus yra Lietuvoje išvirtas alus, ką čia beprigalvosi. O visa kita tai tik nuo laiko ir aplinkybių priklausančios detalės.
Koks nors Guinesas išvirtas Peterburge – rusiškas alus? Ne. Taip ir Lietuvoje išvirtas alus nebūtinai lietuviškas.
Manau čia labiau kalbam, kokia yra tipiška (ar istorinė?) lietuviško alaus tradicija/skonis.
Na, aš apie tai, kad visais laikais žmonės virė alų iš to kas prieinama ir aišku kiekvienas aludaris pagal skonį. Keitėsi laikai, keitėsi medžiagos bei skoniai. Kažkada buvo populiarus Baltijos porteris, kažkada tarybinis žigulinis.
Beje klausimas iškeltas – koks yra tipinis lietuviškas alus? Jei paklausit tūlo lietuvio, anas jums greičiausiai atsakys – Švyturys arba utena ir galėsite tada jam sekti pasakas apie mielingus ir saldžius alus… O jei klausimas apie istorines tipines alaus rūšis, tai man atrodo iš dabartinės produkcijos tai spręsti irgi sudėtinga… Bet klausimas įdomus :)
Būtent, “tipinė” nuomonė nebūtinai turi ką nors bendro su tuo, kas mus domina. ŠUA ir kt užsienio kapitalo įmonės, nors ir Lietuvoje, taip pat neturi beveik nieko bendro su lietuvišku alumi:)
Būtent! Čia, kaip kadaise filosofijos seminare, svarbiau pats klausimas, nei atsakymas. Nors paskaitęs pono G.V. apibrėžimą “saldus ir kiek rūgštokas stipresnis alus”, gal ir net būčiau linkęs su juo sutikt. Tik p. G.V. paminėtuose pavyzdžiuose daug minimas tamsus alus, kuriam pagaminti naudotas karamelinis salyklas. Aš manyčiau, kad tai labiau nebūdinga lietuviškam alui, nei būdinga. Todėl mano ieškojimuose tai tebūnie “stiprus, šviesus, saldus su trupučiu rūgštelės miežinis alus”. Dabar belieka surasti kas labiausiai atitinka šį apibrėžimą…
Pramoniniai lageriai kaip minėjom – tai visai kita. Dėl pramoninių man viskas aišku :)
Jei dar tiksliau, tai turbūt maloniausias pats procesas (atsakymo ieškojimas) :)
o dėl Kupiškėnų šventinio tai su autorium sutinku, man irgi paragavus jis pasirodė kiek per daug rūgštokas.
Brālis Oriģināls etiketė labai panaši į IKI anksčiau pardavinėtą pigiaką, tikiuos Braliukų Originalo skonis geresnis, ;) ne ano:
http://lh3.ggpht.com/_yJ8eDoDkkCI/S0ssNUKORDI/AAAAAAAABL4/E5HLtxGlHNs/IKI%20Original.jpg
O „trully original“ ir „typical Northern Lithuanian“ čia tarptautinė alaus terminologija?
Ne, čia tik mūsų išsidirbinėjimai reikia pripažinti…
Beje įdomu, kad ir “Alaus namai” aiškumo dėlei siūlomą alų suskirtė į “Kaimišką”, “Šviesųjį” ir “Tamsųjį”.
Vadinasi, “kaimiškas” nelygu “šviesusis”…
Kaimiškas gal tiesiog tas, kur tvartelyje virtas:)
Pažiūrėkim, ką klasikai rašo.. va, M. ‘Beerhunter’ Jackson po apsilankymo Lietuvoje:
(Apie biržietiškus) All were strong, reddish lagers, very malty, with smoky or winey house characters. They were all said to be made with lager yeasts, though flavours ranged from ale-ish to Lambic-like.
Several were available only on tap. In their combination of bottom-fermentation and cellar character, they reminded me of some French bieres de garde.
In the Old Town of Vilnius, at a restaurant called Stikliai, I tasted on draught a “country beer”, allegedly home-brewed, and said to come from the Birzai region. It was refreshing, fruity, orangey, and Lambic-like.
http://www.beerhunter.com/documents/19133-000921.html
“Kaimiškas gal tiesiog tas, kur tvartelyje virtas” :D labai juokinga. O iš tikrųjų, kam toks keistas (gal net klaidinantis?) skirstymas galėtų būti?
Na iš tiesų lietuvišką nepramoninį alų galima būtų skirstyti į mažų daryklėlių, valdomą dedikuotų verslo subjektų (kaip antai Būtautai, Habilitas, Davra, Piniavos alutis, Juozo HBH ir pan.), ir praktiškai vienetinių aludarių, dažniausiai verdančių kaimuose paprastesnėmis salygomis – kartais iš tiesų konvertuotame ūkiname pastate! – iš nevirtos misos, su apynių arbata. Tokį salyginai galima vadint kaimišku, tik aišku nebūtinai jis tame kaime verdamas. Dėl sunkiau valdomos kokybės, toks alus gali būt mažiau nuspėjamas, trumpesnio galiojimo, to “kaimiško” skonio (rūgštesnis). Pavyzdžiai – Jovarų, A. Ūdrienės, gal net Čižo alus.
Supratau, Ramtyns, ačiū.
Aš ateitie žadu pradieti vėrti garaži, bandysu dar veina rūši paleisti “GARAŽINIS”:)
Pavėlavai, taip jau nuo seno vadinamas Žigulinis, bo virdavo garaže, kur be aparatūros ir žigulys stovėdavo. :D
Trys pastabos:
1.Kupiškėnų Šventinis tikrai prastenis negu prieš pusmetį, kai dar buvo šviesus. Tamsų alų kur kas sunkiau pagaminti?
2.Biržų Alus – Aukštaičių Nefiltruotas – ko gero biržietiško alaus etalonas
3.Ypatingai skiriasi tradicinio alaus supratimas Biržų ir Pasvalio rajonuose! Ilga kalba… Biržų alus labai skiriasi nuo Pasvalio/Panevėžio/Kupiškio/Pakruojo (tarp jų skirtumai mažesni)
Murkalus, o kaip tiksliau apibūdintum skirtumą tarp Biržietiško ir Pasvalio/Panevėžio/etc?
o tas original iš iki turėjo velvet porūšį, kuris buvo visai pusėtinas pustamsis alus