Kas dieną po naujieną, toks paprastas mūsų planas. Šiandien pėsčiomis iš Bermondsey palei Temzę traukiame link London Bridge. Žinoma, mus domina ne tiltas, o kas po juo, konkrečiau – patį plačiausią asortimentą siūlantis pubas The Rake („Grėblys“, gaila kad ne „Kablys“).
Priartėję prie upės ties Rotherite riba, praeiname gigantiškus ir atšiaurius geltonų plytų pakrantės sandėlių pastatus. Kai kurie jų gan sumaniai „suminkštinti“ medinėmis detalėmis, panelėmis ir langinėmis, kurios gražiai dera prie naujai įmontuoto stiklo. Ši pakrantės dalis anksčiau buvo prekybinių laivų trumpo sustojimo vieta, tikras rojus piratams, kurie anais laikais netruko čia įsisiautėti. Čia pat juos pagavę visų akivaizdoje ir kardavo. Mūsų senas bičiulis, alaus afficionado ir ir slapčiausių Londono vietų ekspertas Julius pasakoja, kad ir dabar tebėra Temzės pakrantėje pubų, su kartuvėmis prieš fasadą.
Arčiau Tower Bridge gatvių pavadinimai (tokie kaip Mill street) dvelkteli aludaryste. Ir išties – čia būta Anchor Brewery, kurią 1787 įkūrė John Courage. Atskiri pastatai turėjo savo funkcijas – Boilerhouse, Brewhouse, Malt Mill. Pastatai dabar irgi paversti į parduotuves, restoranus, nekilnojamojo turto agentūras, o Boilerhouse ženklas kabo virš prabangaus viešbučio įėjimo.
Einame toliau ir prasibrovę pro triukšmingą London Bridge stoties rajoną, pakliūvame į gyvą Borough turgų (puikūs prancūziški, olandiški, ispaniški sūriai, kumpiai, prieskoniai iš Pietu Amerikos ir kita), kol galop randame savo tikslą. Pasislėpusį po London Bridge tilto sąramomis išsibarsčiusių gatvelių labirinte, The Rake – vienintelį pubą Borough turguje – atrasi tik žinodamas, kur jis yra. Vieno kambarėlio dydžio, na ir dar beergarden‘o, praplečiančio erdvę kokiais 200% – šis baras didžiuojasi esąs mažiausias Londone ir tuo pačiu siūlančiu didžiausią alaus pasirinkimą. Bare susigrūdę 2 šaldytuvai talpina, na, iš akies primetu, kokias 200 rūšis tikro alaus. Net ir būdami tokie mažulyčiai, buteliais neapsiriboja – trumputis baras sutalpina net 8 kranus, iš kurių teka kuo puikiausiai sandėliuoti alūs iš viso pasaulio. Puikus pavyzdys tautiniams enterpreneriams, kad nebūtina myžčiot dėl erdvės, interjero ar taikstytis su didžiųjų bravorų diktuojamomis salygomis.
Užsisakome ir einame į sodelį – aš paimu pintą amerikietiško Sierra Nevada Stout iš krano. Nedideliai putotas, netirštas, juodas ir sodrus, 5.8% stiprumo ir kaip priklauso stautams, pakankamai degintų salyklų kartumo su trupučiu apynių. Lengvai sausokas pobūdis primena mano eksperimentinį avižinį stautą, tik šis be avižų – nėra tipiško creaminess (tokio kaip Guiness‘e). Beje, kainos kandžiojasi – 4.5 GBP (20 LT) už šitą pintą.
Kipras negali išsirinkti iš visos gausos alaus, bet laiku pastebi baro gudrybę – už 2 GBP gali užsakyti atsitiktinio alaus, kurį tau parinks barmenės. Jam atitenka 0.3 l butelaitis 7.5% belgiško Nuits Blanches – iš Brasserie l‘Abbaye des Rocs bravoro. Kiek drumstas, rudai-violetinės spalvos, ryškaus juodųjų serbentų ar panašių uogų aromato bei skonio. Kiprui „visai nieko“, aš nelabai sužavėtas, taip pat kaip ir kitais dviem mūsų atsitiktiniais buteliniais laimikiais (reikia pripažint, suveikė ekonominis efektas) – belgišku Abbey Tripel stiliaus Scheldebreuwerij De Zeezuiper (“Jūros sriuba”, 8%) ir vokišku Veltins + Curuba. Pirmasis – tirštas, gera puta, truputis imbierinio, vaisinio skonio, šviesiai rudas-gintarinis, tačiau taurėje plaukiojo kažkas tikrai arčiau žuvienės – debesys ir stambios nuosėdos. Visgi skonis būtų neblogas, jei ne tas vizualios estetikos trūkumas, nesijautė ir alkoholio kiekis. Antrajame butelaityje 20% taip pat sudare tekilos skonio gėrimas, likusius 80% – Veltins lageris, o rezultatas, kaip ir reikia tikėtis – apgailėtinas, labiau tinkantis į diušes limonado kategoriją. Sutariame, kad galėtų būt Palangos vasaros hitas.
Pasigrožime sąmojingais užrašais, paskaitome, kad Anglijoje lauke baruose legalu rūkyti tik po suskleistu skėčiu, jei skėtis išskleistas – galime gauti baudą. Dangus niaukiasi, nerizikuojame, traukiame tolyn. Šiandien numatytas turtinga programa – Clerkenwell/Holborn rajonas ir puikių pubų trijulė, kurios neaplankęs negaliu išvažiuoti iš Londono.
Pirmiausia tai, žinoma, Jerusalem Tavern, rajono legenda. Ankstyva popietė, pubas pustuštis, pasimėgaujame pora pintukių. Tai vienintelis pubas Londone, priklausantis St. Peter‘s alaus daryklai, ir vienintelis, kuriame galima gauti šio puikaus alaus iš krano. Tarp dažnai čia pilstomų St Peter‘s Golden, Standard ir Organic Bitter ir dar kelių rūšių alaus (baro garbei, tik vienas industrinis lageris), pamatau St Peter‘s Mild (3.7%), labai susidomiu. Senovinis mild‘as buvo benugrimztąs į užmarštį, jį nustojo virti bravorai, pubai – pilstyti, tiesą sakant, iki šiol jo nebuvau matęs. Pagal apibrėžimą jis turi būti silpnai apyniuotas, tamsus. St Peter‘s versijoje jis juodas, beveik be putos (toks ir turi būti), lengvą saldumą kompensuoja nestiprus šokoladinio salyklo kartumas. Sakyčiau, kad tai kažkas panašaus į labai skystą porterį, neblogas sesijinis alus.
Toliau mūsų laukia trumpas pasviaikčiojimas po istorinį, o dabar – komercinį Clerkenwell rajonėlį. Neilgai trukus atsiremiame į didingą gotikinį Cittie of Yorke pubo fasadą su išsikišusia laikrodžio „koplyčia“, kurioje ciferblatai rodo laiką visoms trims pusėms. Pubas priklauso Samuel Smith bravorui, seniausiai alaus daryklai Jorkšyro grafystėje. Sam Smith garsėja savo istorija, kokybe, požiūriu, bet ir įnašu į britiško alaus istoriją – būtent ši gamykla išsaugojo beveik išnykusį anglišką porterį ir stautą ateitiems kartoms.
Cittie of Yorke interjeras tuščią dieną (foto: oiyou/flickr)
Cittie of Yorke interjeras reikalautų atskiro posto. Didingi skliautai, masyvios šimtalitrinės bačkos (dabar tik dekoracijos) palubėse, pakibusios virš ilgo baro, palei sienas išsidėsčiusios „klausyklėlės“ su stalais ir patogiais suolais, kaip tik pritaikytais keturių žmonių kompanijai, bei masyvi trikampė krosnis, įsitaisiusi patalpos viduryje. Židinys neturi kamino, ir atrodytų butaforinis, tačiau preitą rudenį teko matyti, kaip į ji, visą ūžiantį nuo ugnies, anglimis tiesiai iš karučio maitino baro darbuotojas. Klausiate, pro kur išeina dūmai? Ogi pro specialų kaminą, einantį po žeme! Visas pubas apkaltas mediniu dekoru, populiaria XX a technika, turėjusia suteikti patalpai daugiau vizualaus respektabilumo. Bravoro firminės vitražinės detalės dar labiau sustiprina įspūdį, kad mes – alaus bažnyčioje.
Savo pubuose Sam Smith pilsto tik savo gėrimus, ir atsisako pardavinėti bet kokius reklamuojamus gėrimus – todėl be išties pigaus Sam Smith gamybos alaus (Ordinary Bitter – tik 1.89 GBP – rekordas net lyginant su megatinklais, tokiais kaip JD Weatherspoons). Taip pat čia rasite tik Samuel Smith etiketėmis pažymėtą romą, viskį ir net… kolą! Iš krano baras pilsto bent 6 ar 7 rūšis, panašiai dar tiek iš butelių– Extra Stout, Oatmeal Stout, Nut Brown Ale, Old Brewery Pale Ale, Ordinary Bitter, taip pat Pure, Alpine, Organic ir Taddy lagerius, akivaizdžiai orientuotus į sičio baltakalnierius, bei savo gamybos sidrus – dabar pamenu tik Organic Cider. Apakinti alaus pasirinkimo, patys sau netikėtai užsisakome Pure Lager, kuris nors turbūt ir atitinka visus klasikinio kanono reikalavimus, mūsų visiškai nesužavi. Tuo momentu tai neteisingas pasirinkimas. Antrą kartą klaidos nedarome, mano akis užkliūva už dar nematyto Taddy Porter (čia Taddy yra surtumpinimas Tadcaster‘iui) užrašo alaus lentoje.
Bokale šis alus turi nepaprastai patrauklią išvaizdą, puta tvirta, kaip mūras. Tada pirmas gurkšnis… ir čia norėčiau padaryt pauzę. Įsivaizduokit šį didžiulį pubą, kuriame daugybė stovinčių žmonių (atsisėsti nėra kur) garsiai šnekučiuojasi, bendydami perrėkti alkoholio šnektą jų pačių galvose. Dabar įsivaizduokite visą šį triukšmą staiga nuščiūvantį, ir stojančią visišką tylą. Pradžioj jūsų gomurį, po to – gerklę, kūną, ir galop – sąmonę užpildo visiškai aiškus suvokimas, koks nuostabus yra pasaulis. Ir koks skanus yra šis porteris! Tirštas, sodrus ir nepaprastai turtingas, šiek tiek vyraujančio sauso, specifinio aštroko rūgštumo, maloniai kutenančio liežuvį, puikiai subalansuotas, šis alus tą patį momentą tampa mano dienos, metų atradimu, penkmečio alumi. Dėl tokių atradimų verta apkeliauti visą Londoną, ką ten, visą Didžiąją Britaniją, verta atleisti sau ir kitiems visus paklydimus, net baisaus skonio lietuviško industrinio lagerio litrus, suvartotus per savo gyvenimą.
Likusį vakarą aš nenustoju liaupsinti šio alaus ir užsisakinėti vieną butelį po kito, kol neapsikentę draugai mane ištempia iš šios palaimintos vietos. Einame į kita religiškai patiunintą vietą. Tai Ye Olde Mitre (mitra – tai toks vyskupo galvos uždangalas), mažas pubas, įsitaisęs supainiotų siaurų Clerkenwell gatvelių labirinte. Šio pubo išsidestymas ypatingas – tai dvi miniatiūrinės patralpos, talpinančios po tris staliuklus. Tai kaip du atskiri maži pubai, tačiau jas jungia vienas baras, už kurio triūsia keli miklūs barmenai – du senukai britai ir vienas jaunas kazachas. Į abi patalpas galima patekti tik pro atskirą įėjimą, kuriame paprastai dūzgia netilpusios į vidų arba tiesiog labiau vertinančios gryną orą sielos. Iš lauko galima pastebėti dar ir laiptus, kuriais galima užlipti į antrame aukšte esančią trečią jaukią patalpą, kuroje be dviejų staliukų telpa į langą atsisukusi kunigo sakykla su atversta knyga ant jos.
Ye Olde Mitre visada reziduoja puikiausiai sandėliuoti pilstomi Adnams Explorer ir Deuchar‘s eliai, ir dar bent trys guest ales, deja, ekstazėje nuo visų dienos patirčių šiek tiek apsvaigęs, nebepamenu nei apie alų, kurį stačiau draugams, nei kurį statė draugai, nei kaip grįžau, nei kur grįžau.
– – –
We continue our London visit with a morning stroll from Bermondsey to London Bridge, past Anchor Brewery buildings and hit our first pints of Siera Nevada Stout and some obscure belgian beers (sold as random beer offer – most likely the hard to sell leftovers) at The Rake. We move to Clerkenwell afterwards for a couple of pints of St Peter’s Mild and Bitter at Jerusalem Tavern. Eventually we settle in The Cittie of Yorke where I am astonished by new discovery – Sam Smith Taddy Porter. A blast, absolutely georgeous and so smoothly drinkable that it takes three friends to get me out of the pub. Straight to another personal favourite – the cosy Ye Olde Mitre, where I lose myself in another few pints of perfectly kept ales and too-deep-to-finish conversations.
Panašūs įrašai:
Niežti pasidalinti su kitais?
Skaitysiu jūsų Londono keliones…seilės nutyso…