Prieš pat vasario 16-ąją Tikro alaus draugija iškomandiravo pora savo narių įkvėpti gaivaus Austrijos kalnų oro, na ir žinoma, įpareigojo kelionės metu žmoniškai atsigerti alaus. Idant stropiai vykdytų įpareigojimą, keliauninkai išvažiavo anksti anksti ryte, o savo maršrutą į kalnus kreipė per Čekijos miestą Olomoucą. Kad kelias nedulkėtų, atleistieji nuo vairavimo gurkšnojo ramtyno virtą porteriuką, o vairuotojai nekantravo, kada gi bus įveikta neišvengiamoji Lenkija.

Dinner made in heaven served in Olomouc

Dinner made in heaven served in Olomouc

Sėkmingai pagal planą vakare įvairavom i Olomoucą ir nedelsdami išskubėjom įgyvendinti likusios plano dalies – surasti braludes – Pivovar Moritz ir Pivovar  Svatováclavský – nusižiūrėtas jau iš anksčiau. Moritz suradom iškart, iki Svatováclavský teko paėjėt galiuką, bet nutarėm nestabdyt ir pabūt abejose.

Svatováclavský Pivovar, įsikūręs pačiame Olomouco senamiesty, viduje panėšėjo į prirūkytos klasės ir stoties bistro hibridą su impresyvaus realizmo tapyba ant sienų. Na bet kadangi ne interjeru grožėtis susirinkom, greit užsisakėm, kaip priklauso, po desitką, po to dar dvanatcką, ir dar…

Ai teisingai – būtina tarti žodį apie patį alų. Svatováclavský Pivovar verda keturias rūšis savo alaus. Desitka – Vašek – nepretenzingas, puikiai geriamas, čekiškas tradicinis pilsneriukas. Atkentėjus visą dieną Lenkijos kelių, su pirmu bokalu galima išgėrimo greičio rekordus mušti. Dvantacka – svetly ležak – sodresnis lageris, spalva labiau į gintarą, žateco apynių pridėtinė vertė – na toks alus jau labiau pasimėgavimui, o ne išgėrimui trim gurkšniais. Černa 13° – juodas lageris (ar tik nebūsim pamiršę paragaut?). Na ir ne itin tradicinis – Pšenične – kvietinis alus. Toks…. kvietinis, žinot?

Visi Svatováclavský alūs – nefiltruoti, gyvut gyvutėliai. Su utopenculogoolomouc ir nakladny hermelin – tikra atgaiva dūšiai.

Pasibuvę Svatováclavský pivovare, patraukėm į kitą – Moritz. Ši braludė, kaip ir ankstesnioji, puikavosi blizgančiais variniais katilais, tačiau negalėjo pasigirti išraiškingomis sienos freskomis. Gal todėl buvo jaukesnė. Ten mes ir užtikom vakaro atradimą – Moritz Jedenatcką. Sodrios gintaro spalvos, puikaus aromato, pakankamai pilno skonio. Uch, jėgelė! Turi jie ir savo desitką, ir dvanatcką, ir juodą turi. Na, trumpai tariant, užsibuvom mes ten. Šneka vijo šneką tol, kol padavėja jau demonstratyviai šalia mūsų pradėjo kėdes ant stalų krauti.

Jau betraukdami ieškoti “dar vieno prieš miegą”, nubalsavom, kad Moritz pirmauja prieš Svatováclavský.

“Dar vienas prieš miegą” – buvo visai neblogas egzempliorius čekiško stauto – Staroprameno verdamo “Kelt”. Nors Čekijos blogeriai labiau vertina Nachodo bravoro Primator stautą, tačiau mums ir Staropramenskas pasirodė visai neblogas. Ypač prieš miegą. Stauto mėgėjai, paragaukit, kas turėsit progą. Vis ne nuobodusis Guinessas.

O kad jau užsiminiau apie Primator alų, tai ir pratęsiu apie jį, juolab, kad jo alus lydėjo mus didžiąją dalį kelionės.

Preambulė tokia, kad užsukom mes į Tesco, užsiprekinti prekių į kalnus. Nu kokių prekių… Nu alaus nu! Griebėm dėžę Zlatoprameno… Mažoka. Pradėjom dairytis per dėžes, per lentynas. Kyšt ranką į dėžę – o ten Primator English Pale Ale! Kyšt dar kartą – Primator Weizenbier. Kyšt trečią kartą – Primator Double 24°. Na tai ir susikomplektavom dėžutę.

Trumpai apie fabrikėlį. Kaip minėjau, įsikūręs Nachode. Verda alų nuo 1873. Turi 12 alaus rūšių. Nuo tradicinio čekiško svetly ležak iki angliško stiliaus elio, doppel bocko ar desertinio Double 24° monstro.  Šiuo metu papuola į Čekijos alaus daryklų Top10, taigi nėra toks jau labai mikro-bravoras. Lietuviškiems alaus fabrikams reiktų pasimokyt, kokią įvairovę vartotojams galima pateikti.

Angliško elio mes iš kart atsidarėm (ar ne stovėjimo aikštelėj prie marketo?). Na, tai ne tas angliškas elis kaip Anglijoj, bet vis tiek malonu pajausti tą specifinį angliškų apynių aromatą. Primator saitas rašo, kad jie deda į šitą alų ne tik miežių, bet ir kviečių salyklo, kas, kaip išaiškino man ramtyns, užtikrina savotišką alaus skonio švelnumą, “šilkiškumą”. Dar rašo, kad deda kukurūzų. Hmm..

Primator Double 24° – tai tikras velnias. Lyg ir porteris. 10,5 laipsnio stiprumo . Bet labai saldus. Verdamas iš penkių salyklų. Nusipirkom 8 butelius, tai šešis į Lietuvą parsivežėm. Gal kam reikia? Tinka prie šokoladinio torto. Dar, sako, skatina… khmm… potenciją.

Na o Primator Weizenbier, na žinot toks…. kvietinis…

Susikrovę visą šitą gėrį, paspaudėm akceleratoriaus pedalą, kaip pasakytų automobilistai, ir nė nepastebėjom, kaip atsidūrėm Austrijoj. O ten alaus nuotykiai tęsėsi.Ir dar kokie! Apie tai – kitam poste, kad Jums daug scrollint nereiktų. To be continued, vienžo.

___

On our way to Tirolian mountains we made a short brake from driving in Olomouc, a beautiful town in Czech Republic.  The town itself has really impressed us as much as its brewpub scene. That evening we visited Pivovar Moritz and Pivovar Svatovaclavsky, where we surely have been enjoying their brews. Svatovaclavsky had four of their own brews on tap. We tried their desitka “Vašek”, a very light and refreshing pilsner, dvanatcka,  a more complex lager, černe, a black beer, and a weissbier, which was a wheat beer, as you might presume. Moritz Pivovar has offered us a true dsicovery of the night, which was the Moritz’s Jedenatcka. This golden amber lager had a quite complex palate, strong hoppy aftertaste, but at the same time was smooth an refreshing. A true delight. (Czech, not Turkish).

In the morning the Olomoucian Tesco has helped us in obtaining beer resources for all long week in Austrian mountains by introducing to us a production from Primator brewery. Now we are safe and ready to proceed.

To be continued…

Panašūs įrašai:

Tagged with:
 

6 Responses to Pilsner, weissbier, schwarzbier, gose!

  1. ramtyns says:

    Olomouc man labai patiko kaip miestelis. O kiek dar bravorų ir bravaludžių neaplankėm! Kad ir “Pivovar Vyškov” (http://www.flickr.com/photos/tericee/2397106598/).

    Olomouc kaip žinia, yra ir alaus festivalio sostinė, žr. http://www.pivnifestival.cz/ . Šiemet vyksta gegužės 13-17, tai reikia jau ruoštis:)

  2. ramtyns says:

    Beje, Primator Weizenbier puikus, gaivaus aromato ir liežuvį kutenančio skonio, man pasirodė kur kas geresnis, nei tarkim, Svatováclavský. Pastarojo kvietinis tai net nepanašus į kvietinį, vargu ar atskirčiau nuo paprasto.

    Šiaip su čekiškais alumis labai pataikėm – Zlatopramenas sakyčiau irgi vienas geresnių čekų ležakų pavyzdžių, Primator’as man buvo didelis atradimas. O vat su vokiškais, kurių prisipirkom supermarkete pakeliui atgal, tai nelabai ką gero ten radom… pigus statybininkų gėralas:)

  3. Naminis says:

    “žateco apynių pridėtinė vertė – na toks alus jau labiau pasimėgavimui, o ne išgėrimui trim gurkšniais.”

    Aaa, dabar supratau, kas suteikia mano alui tą “ne tai gėlių, ne tai vaisių” ir “NORIU DAR!!!” skonį, taigi tie garsieji žateco (ang. Saatz) apyniai, nebuvau tikras dėl to, nes patikrtį dar tik kaupiu. Ačiū už įdomų strapsnį ir naujas žinias :)

  4. ramtyns says:

    Namini, smagu kad mus skaitai ir dar smagiau buvo rasti tavo paties blogą! Sėkmės su Continental Pilsner.

    Dėl Žatec, tai garsūs, kilmingi čekiški apyniai. Juos beje, mes jau bandome ir patys užsiauginti čia, Lietuvoje.

  5. kontekstas says:

    O dėl Žateco apynių, tai tikiuos, jau šiais metais derliaus bus ne tik sauja, bet ir gera pintinė :) Tai pagardinsim alutį :)

  6. […] galiu sugrįžti į Olomoucą…. ir nesvarbu, kad tai jau antras kartas, kai šiame labai gražiame, viduramžių senamiestį ir universitetą turinčiame Čekų žemių […]

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *