Tikras alus Basanavičiaus alėjoje

Gyvas alus pasirodė žymiausioje Lietuvos vasaros gatvėje

Tradicija tampa Naujus Metus pradėti subjektyviu mūsų redakcijos straipsniu, kuriame apžvelgiame praėjusius metus Lietuvos alaus scenoje. Jo tikslas – ne išrinkti „geriausią“ ar atskiriems rašytojams labiausiai patikusį alų, nors šiemet rinktis tikrai buvo iš ko. Laikomės tų pačių idealų – alaus įvairovės ir galimybės rinktis, neiškreipto vartotojų informavimo, mažesnio „poveikio aplinkai“ ir rimtesnio požiūrio į alaus kultūrą, o ne vien pardavimus, ypač nepilnamečiams. Džiugu, kad šiais sunkiais metais gerų naujienų buvo gal net ir daugiau nei blogų. Į Naujus metus, kaip prie bokalo stumdysis, sako, Metalinis Kiškis su Baltuoju Katinu, žengiame:

DŽIAUGSMAI

Prekybos mažųjų daryklų alumi revoliucija
Jei metų pradžioje tai atrodė kaip drąsus „Gyvo alaus krautuvėlės“ eksperimentas Vilniaus Centrinėje universalinėje parduotuvėje, tai prieš Naujus tikro alaus kranai buvo beveik kiekviename didžiųjų miestų supermarkete. Ten, kur vaikšto daug žmonių. Mažųjų alumi nebereikia prekiauti iš gamyklos sarginės ar prastos šlovės rajone. Prie to prisidėjo ir ženkliai išaugusi jo reputacija. Jo dabar ieškoma.

Naujausi išradimai tiesiog glumina – vienur didelės talpos alui subrandinti nebe darykloje, o parduotuvėje; kitur – degustacijos vietoje staliukai su galimybe žiūrėti sporto varžybas, žuvies pasiūla ir net Didžiojo Aludario pirmoji tokios (galbūt ir nusižiūrėtos:) koncepcijos prekyvietė savo produktams. Kalbos apie mažųjų aludarių neišvengiamus bankrotus, atrodo, nutilo. O reikėjo tiek nedaug.

Bamb‘alynė

Atsakingas darbo laikas

Atsakingas darbo laikas

Gero lietuviško alaus rūsys (Stiklių g. 7) Vilniaus senamiestyje – tikras lietuviško alaus konsulatas. Puikiai išnaudotas senovinis rūsys. Nedidelė, bet patogi patalpa paragauti alui, kurioje neskamba įkyri pseudotautinė muzika. Plati pasiūla ir visos naujienos iš tradicinių aludarystės regionų. Šaldytuvo ar rūsio temperatūros alus. Lietuviška užkanda ir stiklo taurės. Degustacijoms.

Jei Maiklas Džeksonas būtų gyvas (be abejo, turime omenyje ne pernai ir ne laiku pasaulį apleidusį daininką – red. past.), jį būtinai reikėtų čia nusitempti –  įvadui į Lietuvos alų.

Naminės aludarystės stiprėjimas
Pati mažiausia – pasidaryk pats (dar vadinama naminė, virtuvinė, nano…) aludarystė išliko įdomiausia ir eksperimentiškiausia. Tam padėjo ir gausėjanti „alaus dalių“ internete pasiūla, ir augantis pačių virėjų skaičius.  Nestabdė nei prastas vietinių apynių derlius dėl vėlyvo pavasario, itin karštos vasaros, o paskui lietingo rudens. Scenos gyvybingumą įrodė susitikimas su kolegomis iš Latvijos gegužės mėnesį Aizputės miestelyje.

Čia malonu mums pirmą kartą patvirtinti, kad toks tarptautinis naminių aludarių susitikimas vyks ir 2011-aisiais!

NUSIVYLIMAI

„Gyvo” alaus pasakos

Vargšas Pasteras

Vargšas Pasteras

Dar prieš metus kitus buvęs vos-ne-judėjimo-vėliava, šiemet “gyvas” alus tapo nuvalkiota reklamine fraze. Visi – dideli ir maži, automatizuoti ir amatiniai – dabar verda tik gyvą alų. Ant etikečių žodis GYVAS tapo svarbesniu už alaus stilių ar jo pavadinimą. Barmenas, prisipažinęs kad pilsto negyvą alų, turbūt būtų nubaustas griežčiausia bausme vietoje. Pasteras vartosi kape.

Gal ir tai nebūtų taip blogai, jei ne legendas lydinčios mažesnės pasakos. Pas vienus gyviausios mielės išlieka, nors alus išfiltruotas. Antri atkuria tradicinio alaus receptą pagal gamyklos teritorijoje rastą butelį. Treti gyvam alui pritaiko išskirtinius plastikinius butelius, kurių forma atitinka senas Lietuvos aludarių tradicijas. Iš ko juokiatės, ponai?

Bravorų restoranuose pilkumas
Jei mažosios alaus daryklos ir jų produkciją pilstančios alinės pernai toliau smarkiai plėtė lietuviško alaus pasiūlą, tai mikrobravorai restoranuose… greičiau nedarė nieko. „Gyvo” alaus mada vežė ir jų pardavimus, tai kam stengtis daugiau…. Vienas toks Vilniaus centre vasarą išvirė „kvietinį elį“, uždėjo jam aukštą kainą ir pats po to savęs išsigando. Įdomumai baigėsi, ir vokiški įrengimai toliau birbina „stadartus“. Tamsų. Šviesų. Medaus. Ir kuo brangiau. Kvailo turisto piniginei ant iešmo mauti. O pasakos apie degustacijas ir alaus kultūros plėtrą dažniausiai lieka tik pirmame reklaminiame straipsnyje apie naujai įrengtą vietą.

Norėtųsi, kad ir mikrobravorai plėstų savo teritorijas, žengtų kur dar Lietuvos aludariai nebuvo. Nebijoti eksperimentuoti su naujom medžiagom (apyniai neprivalo būti vien tik “Magnum”), technologijomis. Būtų šaunu, jei naujos rūšys būtų ne “gyvas” alus ar “medaus”, o čekiško stiliaus pilsneris, arba trigubas belgiško stiliaus IPA…

Energetika jaunimui

Monstriukai

Ačiū, gal nereikia...

Ne tik Lietuvoje didžiųjų aludarių pardavimai smuko. Reikėjo kažko imtis. Tiesa, į rinką buvo įvesta viena kita ne vien etikete nauja rūšis. Tačiau buvo atrastas ir naujas eldoradas – energetiniai ir alaus gėrimai jaunimui. Segmentas, dar turintis perspektyvą augti, kaip rašo žiniasklaida.

Staigus poveikis – imponuoja jaunimui. Didžiausia gudrybė – sumaišyti alų ir energetinį gėrimą. Jų poveikiai skirtingi, todėl vienas kitą realiai „išminusuoja“. Organizmas reikalauja „pakartoti“. Tada perkama dar viena skardinė pigaus alaus, ir dar viena skardinė „energetinio“. O dar gudriau – alų ir gėrimą su taurinu sumaišyti viename skaidriame buteliuke.

Abejojame, ar tokio paragavęs Jonas Jablonskis tikrai ištartų – „alus gerti sveika“. Socialinė akcija, kuriame realūs jaunuoliai ragina bendraamžius negerti – pagirtina. Bet ir produkcijoje reikia atsakomybės…

Panašūs įrašai:

13 Responses to 2010-ieji – džiaugsmų daugiau nei nusivylimų

  1. mykolas says:

    pasirašau, po teiginiu, jog mažiems aludariams reikia eksperimentuoti, o ne vegetuot po užrašu “kaimiškas” ar “gyvas” alus. negi jau taip sunku būtų įvairesnį salyklą ar apynius naudot?..bet visumoj tendencija į geresnį alų pastebima, tikėkimes šie metai bus dar geresni.

  2. Domas says:

    Gražus apibendrinimas, pastebėjimai ir įžvalgos… bei kandus rašymo stilius :) bet prie minusų pridėtume ir tikro alaus komandos pasyvumą paskutiniu metu sekant alaus pasaulį bei šviečiant Lietuvos liaudį alaus naujienomis ir ne tik…

  3. Vaidas says:

    Na jo iš tikro. Jeigu metų pradžioje, kai pradėjau virti alų visi sakė “taigi švyturys yra geras”, tai dabar “geras yra gyvas”. Džiugu tai, tačiau gali liūdnai baigtis – daugumai tas “gyvas” yra kokybės ženklas. Anksčiau tai buvo/yra švyturys.

  4. Evaldas says:

    Domui…
    Pabūsiu (nemokamai aišku) TAD gynėjas, kad nelabai buvo ką rašyti apie lietuvišką alų naujo, naujos etiketės ir “mandresni” buteliai neatspindėjo turinio, kita vertus nepatesbėjau mažų aludarių pastangų paaiškinti savo naujo alaus išleidimo palydėjimo bent minimaliu pranešimu spaudai- apie tai, kas per alus, iš ko padaryts i kuom jis gers(kad norėč i aš tokia atsigert) – atsiprašant už tą žodį ” pasyvumą paskutiniu metu sekant alaus pasaulį bei šviečiant Lietuvos liaudį alaus naujienomis” neatsiuntus savo naujų sukurtų ir išleistų alų bent kelių butelių paragaut kaip ir nederėtų priekaištaut, nes kiek supratau “blogeriai” gaun informaciją apie naują alų patys atsitiktinai ką aptikę ar draugai apie tai informuoja

  5. Evaldas says:

    gero alaus pardavėjams i vartotojams…
    Linkiu kuo geresnės sėkmės šiais metais taipogi linkiu nepasimest ant jūsų galvų krentančios reklamos džiuglėse, bei nepasitikėt nei kuo kitu kaip savo skoniu bei nepabijot paragaut kažko naujo…

  6. Evaldas says:

    aludariams..
    linkiu išlaikyti savo verdamo alaus kokybę nepaisannt terminų ar vadybininkų spaudimo, juk nieko nėr blogiau kai vartotojas gauna prastą alų, po to jam visiškai nesvarbu aludario problemos su mielėmis ar brandinimo sąlygomis, tiesiog jūsų alus gali būti užmirštas ilgam laikui….

  7. Evaldas says:

    ir svarbiausia…
    straipsnio autorius teisingai pastebėjo. kad kyla tautos susidomėjimas geru alumi, dar kad didieji aludariai pradėjo kopijuoti mažųjų stilių… aišku juokingai atrodo “tikrų vyrų alus” pavadinimu “Gyvas” “nuostabiuose” 2 litrų bambaliuose, manau alaus daryklos vadovai suvokę, ka jų marketingists pridirba, tikrai neišmokės anam premijos, tiesiog keista žiūrėt kaip didieji visiškai neturi fantazijos reklamuodami savo alų bei prisiimdami visų mažųjų problemas su tokiu pavadinimu. Vykstant tokiai idėjų vagystei “mažiems” aludariams ko gero vienintelis kelias išgyventi yra savo vardo stiprinimas su asmeniška atsakomybe, tuo labiau dėl to, kad atsiranda mugėse kažkokių keistų naujų rėksnių iš nežinia kur -prisistatantys lyg iš Pasvalio- pateikiančio neimanomus gerti “kaimišką” ir “medaus”-darykit išvadas gerbiamieji, nebijokite minėti savo vardo be žodžio “kaimiškas”, ragaujantys tikrai jus įvertins

  8. eatyourwork says:

    na drįsiu pasakyt kad ir kaip gaila, bet tiek naminio tiek pramoninio alaus gamyboje dar neradau gero lietuviško alaus nes kiek teko degustuoti ir ragauti.. visi žinom kaip tai pasibaigia… tačiau nuo gero alaus kaip ir nuo geros degtinės netūrėtų ryte braškėti galva.
    užtai labai džiaugiuosi naujais barais kurie atsisakė prekiauti lietuvišku monopolišku alumi ir ten pradėho atsivežti čekiško vokiško ir belgiško alaus.

    bet mažiesiems aludariams linkiu nuoširdžiai didžiausios sekmės ir ekspermentų!
    o ypač subrandintį alų nuo kurio nebraška galva kitą rytą. jis bus mano mėgstamiausias.

  9. Dadis says:

    Pritariu paskutiniam komentarui – gerai būtų, kad koks Čižo, “Jovarų”, “Bačkorių” ar “Varniukų” alus būtų labiau “user-friendly”. Šie alūs bent jau man labai skanūs, bet 4 bokalai tokio alučio sveikatą gadina kaip kokie 6 “Švyturio” ar panašaus lietuviško “širpotriebo”.

  10. G.V. says:

    Aš manau dar reiktų atkreipti dėmesį ne tik į gamintojus, bet ir į alaus “pilstytojus” – barus. Nemaža dalis jų visiškai nesirūpina pilstomo alaus kokybe ir net nepastebi, kad jis prarūgęs ar užkrėstas. Jei perki bare kokį mažiau populiarų alų, didelė tikimybė, kad gausi jį prarūgusį. Jei esi bare pirmas klientas tą dieną perkantis alų – didelė tikimybė, kad gausi dozę šlangose užsistovėjusio rūgtelėjusio alaus.
    Per kelių savaičių šventinį maratoną Lietuvoje teko paragauti prarūgusio tamsaus “Vilkmergės” Druskininkuose, prarūgusio Grigionio alaus Kaune “Sadutėje”, prarūgusių Rinkuškių lagerio ir Engelman porterio Vilniaus oro uoste. Ir dar barmenė pildama šnypščiantį ir nesveikai putojantį porterį Vilniaus oro uoste paaiškino, kad šis alus “gyvas”, todėl taip sunkiai pilasi. Gyvas tai gyvas, tik gyviai ten tokie, kurių šiame aluje neturėtų būti. Na, bet bent jau tas porteris ne toks saldus buvo :)

    Ps. O iš pozityvios pusės – “Keptinis” alus pasirodė visai nieko. Ir šiaip alaus pasirinkimas padidėjęs ženkliai. Belieka tik baigti su tuo “kaimiško” alaus marketingu ir pradėti gaminti kokybišką ir įvairesnį alų.

    Pps. Ar čia mano fantazija, ar visi mažesnieji Lietuvos aludariai naudoja tuos pačius apynius???

  11. gytis g says:

    >>Būtų šaunu, jei naujos rūšys būtų ne “gyvas” alus ar “medaus”, o čekiško stiliaus pilsneris, arba trigubas belgiško stiliaus IPA

    100 proc.sutinku.

    Kai kiekvienas klasikinio stiliaus alus turės nuorodą į stilių, galėsime sakyti, kad alaus revoliucija baigėsi. Negalima sakyti, kad dabar to visai nėra. Bet absoliuti dauguma tiek didžiųjų, tiek mažųjų gamintojų alaus jų pačių skirstoma į šviesų, tamsų ir gyvą.

    Vienžo, mažieji nepakankamai radikalūs, o tik stengiasi būti pigesniais didžiųjų analogais, barus valdo inertiški bailiai, bijantys pasakyti savo lankytojams, kad alus yra ne tik šviesus, tamsus arba gyvas, o vartotojai yra tamsūs. O ir iš kur jie gali žinoti, jeigu specialiai tuo nesidomi.

  12. […] po 7 mėnesių kelionių užjūrio kraštuose, įdomu stebėti pokyčius. Metų apžvalgoje daugelį jų puikiai reziumavo Čiobiškis, šiame poste pridėsiu dar keletą nuotrupų ir […]

  13. […] alus” ir naminės aludarystės proveržis. Jei 2010-aisiais džiaugėmės prekybos mažųjų daryklų alumi revoliucija, tai šiemet panašų proveržį […]

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *