Vyskupas Motiejus Valančius – žinomas kovos už blaivystę Lietuvoje pradininkas. O kaip jis žiūrėjo į alų? Neigiamai, o gal toleravo? To įrodymų ieškome jo 1869 metais, tai yra jau gerokai po Blaivybės sąjūdžio starto, išleistoje apysakoje „Palangos Juzė“. Pakeliui randame ir daugiau įdomių faktų apie to meto Žemaitijos gyvenimą ir alaus vietą jame.

„Palangos Juzės“ herojus Juozapas Viskanta – laisvos profesijos atstovas, darbą pats sau susirandantis visos plačios geografinės Lietuvos miesteliuose ir ūkininkuose. Kaip tiems laikams vaizduojamas kaip modernus, bendraujantis žmogus – sugebantis ir išklausinėti apie darbus, ir palinksminti jaunimą, ir, kai reikia, būti dievobaimingas ir geras katalikas. Prie viso šito dera ir alaus gėrimas, kuris knygoje anaiptol nei demonizuojamas, nei garbstomas – tai tiesiog XIX a. Žemaitijos gyvenimo dalis.

Naminis alus Žemaitijos ir Lietuvos virtuvėje

Štai ketvirto vakaro pasakojime minimos ir vaišės „pas gerus ūkininkus“ Motuzas Žygaičiuose. Čia Šv. Kalėdų proga po mišių iškeliama puota su pagrindiniu patiekalu – „didžiai skaniu šiupiniu“ su kiauliena, kurią „valgant trakš trakš už ausimis traškėjo“. „Pavalgę atsigėrėm gero alaus“ – taip baigiasi pirmos Šv. Kalėdų dienos šventinės vaišės pasiturinčio ūkininko šeimoje. Pasakojime minima, kad ir antrą Kalėdų dieną „Motuzas atnešino cinos izboną alaus ir padėdino su skleinyčiomis ant stalo – seniai alų plempė, o jaunūmenė pradėjo žiužį nešti“. Jaunimui labiau rūpi linksmi žaidimai, nei gėrimas.

juze1979

Bačka ir bokalai ant 1979 metų leidimo viršelio

Tačiau ir toliau esančiame nuotykių Skapiškių parapijoje aprašyme minima, kad po sočių Užgavėnių vaišių visi svečiai „klukš klukš alaus atsigėrę“. Aštunto vakaro pasakojime apie Rokiškio apylinkes jau minimas savotiškas dabartinės kepintos duonos analogas – šeimininkės čia „duonos mažus kukulelius iškepusios pjauna pusiau, apsūdo su druska ir su kvynais, paskiaus vėl kiša į pečių ir sudžiovina“. Valančius taikliai pabrėžia, kad „tie sukoriai yra gardūs, užvis su alu valgant, bet reikia turėti gerus dantis“. Toliau seka pašaipus epizodas apie senį, išsilaužiusį dantis.

Aišku, ne visada kriaučiui tokios vaišės nusiseka. Ketvirtoje dalyje minima, kad „nusivertęs ir susikūlęs“ ant Žąsino kalnų, siuvėjas užsuka pas ūkininką Karitoną, tačiau gauna tik vandens atsigerti, nes šeimininkas atsisako vargintis ir parduoti maisto: “Kas čia tieks, terliosis dėl tavęs, čia ne karčema“.

Kvorta alaus karčiamoje

Viena iš pastovios gyvenamosios vietos neturinčio siuvėjo kelionės įprastinių dalių – tai karčiamos lankymas. Natūralu, kad keliautojas čia ieško galimybės pavalgyti, tačiau ir atsipūsti, sužinoti naujienas. Kriaučius iš Palangos apysakoje lankosi užeigose Kretingoje, Salantuose (Asteikinėje), Žarėnuose… Kelionės pradžioje aprašoma tipinė tokio apsilankymo dienotvarkė „Truputį tarsi pavargęs, šmurkš įlindau į karčemą, pirkau nuo žydo pyrago, ėmiau alaus kvartą, pavalgiau, pailsėjaus ir, nieko netrukęs, leidaus Salantų linkan“. Priminsime, kad lietuviškoji kvorta tuo metu buvo apie 0,7 litro.

Vėliau apysakoje karčiamos vaizduojamos jau ne vien taip idiliškai… Pasakojime apie Biržų kraštą, Sėkminių proga jaunimas ne tik linksminasi užeigoje iki išnaktų, bet ir pramiega pamaldas ar net nakvoja pasilinksminimo vietoje. Tiesa, ar ten geriamas alus, ar arielka – nėra iki galo aišku. Toks elgesys Valančiaus jau aiškiai vertinamas neigiamai. Tiesa, blogio šaknų ieškoma pas žydą smuklininką (kuris siekdamas pasipelnyti iš geriančiųjų, apdairiai „prisitaiso“ daug valgių ir gėrimų) bei protestantus (neva tai įvedusiems paprotį drausmingai nesilankyti bažnyčioje ir lėbauti).

Kai alaus nebeužtenka…

juze

Ant originalaus viršelio alaus nebuvo

Susidūręs su tris dienas ir ilgiau vykstančiais vestuvių pokyliais, Valančius jau rimtai imasi smerkti Lietuvos (įdomu, kad skirtingus nei Žemaitijos! – red. past.) papročius, kurie leidžia jauniesiems „į šliūbą“ atvažiuoti jau išgėrus. Pažymima, kad vėliau „priėmę sakramentą, tujaus šmurkš šmurkš sulenda į karčemą. Geria, šoka ir bjauriojas toj per tris dienas, piktina pakeleivingus, kurie apsistoja prie karčemos. Tikra nelaimė lietuvių su tomis karčemomis, be kurių nė kokio švento darbo negal nudirbti“. Taigi, ne tik trukdo tuometiniam „viešbučių verslui“, bet ir įprastam kaimo gyvenimo ritmui. Valančiaus rekomendacija – „kad parėdkas keltų namuose, ne karčemose“.

Vienuolikto vakaro pasakojime jaunimo susirinkime „nebjaunas žmogus“, t.y. koks vietinis išminčius dainuoja pamokančią „Dainę girtuklio“: „Oi, alus tave, tilvike, taipo būtinai nuplikė, taip yra, taip yra. Ar atmeni, kada sėdėdams už stalu, sakei, manie girdint, ir trūbijai alų: “Tiek alus manęs nepaveiks, bet orielkelės dabar reiks” – Ar girdi, ar girdi?“, – kreipiasi degtinė į girtuoklį dainoje. Tas liūdnai išpažįsta: „Teisybė, jog alų gerti atsitiko, vienok tas gėrimas žmogaus nenupliko. Bet kursai taviep pamėgo, neš paskutinę sermėgą – karčemon, karčemon“. Čia jau nuopolio schema aiški – pats alus lyg ir ne toks pavojingas, bet kai įsipainioja „orielkėlė“, žmogus iš namų neša paskutinį turtą – į karčiamą, pabrėžtinai valdomą žydo, ir toliau darda žemyn…

Nuo alaus – prie reikalo

Apysakai baigiantis, kartu su siuvėju atsiduriame tokiose pavyzdinėse žemaitiškose vestuvėse. Tiksliau, prieš apsilankome ir piršlybose – Valančius aprašo visą šeimos sukūrimo procesą nuo pradžių. Vestuvės – daugelio kaimo merginų svajonė. Dešimto vakaro pasakojime Erdiškių kaime prie Viduklės mergina taip dainuoja: „Oi broliukai, negerai, kad mergeles masini, anų šlovę gadini. Į karčemą įvedi ir šnekinti pradedi, pasvadini už stalu, perki midų ir alų. Kad po širdies mergelė, daryk greitai veselę“. Neskubantiems ir neapsisprendžiantiems vaišintojams žadamas niūrus likimas – „Ar gerai, kad nupliksi, paniekintu paliksi“.

Į turgų

Gyvenimas prieš 150 metų Žematijos kaime nebuvo labai linksmas

Na, bet apysakos siužete vietos ūkininkas Pocelis nusiteikęs ryžtingai – jis peršasi šeimininko dukrai Uršulei. Papildoma gera savybė – orielkos negeria. Pirmą, dėrybų „dėl pasogos“ vakarą puota nevyksta – kaip rašo autorius, „tėvai žmoniškai priėmė, večerės vienok nedavė, tiktai padėjo ant stalo alų, sviesto, pyragų ir duonos“. Tuo tarpu į kitą vakarą vykstančias sužadėtuves piršlys „atsivežė gėrimų“. Jų rūšis ir kilmė neįvardinta, tačiau panašu, kad tai vienintelė knygos vieta, kur „toleruojami“ stiprieji gėrimai – jais užsigerdami kaimynai įsipareigoja paremti jaunąją porą dovanomis įsikūrimui. Po „pintuvių“ už dviejų savaičių bus iškeltos pačios vestuvės.

Alus – santuokos ritualo dalis

Po santuokos bažnyčioje, grįžus į namus, senosios ir naujosios šeimos veiksmai aprašyti šitaip:

Parvažiavus dukterį priėmė motyna su duonos kepalu ir su druska. Tėvas priėmė žentą su izbonu alaus ir butelka orielkos. Dar duodamas sakė: “Tė, žentali, mano dovenas, kad tavo butai netrūktų rūgštimo.” Jaunuoju į trobą įeidamu sakė: “Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus!” Jaunoji dar tarė: “Įėjau į trobą su duona ir su druska.” O jaunasis: “Įėjau su rūgščia ir gėralu, kad Viešpats mano gyvenime užlaikytų.” Abudu savo dovenas bakš padėjo ant stalą. Piršlys tujaus, ėmęs butelką, prigožė stiklą ir balsu tarė: “Po švento šliūbo atsigerkim gero gėrimo sveikas, tėvai!” Paskiaus gėrė visi geriantys pakarčiui.

Išeitų, alus, čia įvardijamas kaip „rūgščia“ – turi tam tikrą simbolinę prasmę, nes pagal jaunojo žodžius simbolizuoja santuokinio gyvenimo sėkmę („kad gyvenime užlaikytų“). Na, o tai, kad vėliau visa kaimo (ar šiuo atveju užstalės :) bendruomenė, vyresnieji paeiliui geria už jaunųjų laimę, tai dažnas ritualas ir šiandien.

Tolimesniame šventės aprašyme alui jau neskiriama tokio dėmesio, nors minima, kad „pusėj valgio motriškosios gėrė alų, o vyrai – brauškę“, o jaunojo tėvas svečius taip pat pasitiko su alumi. Valančiui labiau rūpėjo aprašyti ne kas ką kaip gėrė, bet vestuvių papročius – kraičio vežimą, jaunųjų žadinimą, piršlio korimą, jaunimo šokius „lig brėkštatn“. Neilgai trukus ir pagrindinis apysakos herojus netoli Palangos susiranda pačią ir pradeda laimingą sėslų gyvenimą. Įkalbėti ūkininką išleisti dukrą už klajotojo siuvėjo įtikina du argumentai – iš kriaučiaus amato, gyvenant taupiai, sukaupti pinigai per tūkstantį rublių leis įgyti ūkį. Ir svarbiausias – „negeria orielkėlės“.

Vietoj išvadų

„Palangos Juzė“, aprašydama maždaug 1865-7 metų kaimo etnografiją fiksuoja tą laikotarpį, kai laisvosios profesijos dar nebuvo išplitusios (lietuvių, ne žydų tarpe). Alus, matomai, gaminamas ūkininko namuose – niekur neminimi specializuoti aludariai. Įdomiausia, kad knyga liudija alaus paplitimą visoje Žemaitijoje – labiau, nei Lietuvoje, kur dažniau minima degtinė. Dabar, atrodo, sakytume – yra atvirkščiai…

Alus Valančiaus apysakoje nėra garbinamas, bet nėra ir demonizuojamas. Blaivystės sąjūdis ir karčiamų verslo smerkimas aiškiai nukreiptas prieš degtindarystę. Kartais tam randamas ir pateisinimas, ypač kai kalbama apie Žemaitiją – „Orielkos čia pirma niekas negėrė, bet dabar atsirado per nelaimę daug geriančių“. Nelaimė – tai nepavykęs 1863 m. sukilimas ir jo nuslopinimas. Nepamirškime, kad autorius taip pat buvo persekiojamas generalgubernatoriaus Muravjovo, iškeltas į Kauną, verčiamas pataikauti valdžiai.

Tik kalbėdamas savo herojaus lūpomis, galėjo būti laisvesnis, pasaulietiškesnis. Taip ir paliko mums to meto Lietuvos kaimo etnografijos, papročių, net kulinarijos vadovėlį, kuriame savo vietą užėmė ir alus. Kaip matėme, ne visai tokią, kaip šiuolaikinių bambalių plempimo laikais…

Pabaigoje paklausite, ką gi reiškia straipsnio pavadinimas. Tai – irgi Valančiaus kūrinio citata, iš kaltinamosios kalbos piršliui melagiui, prižadėjusiam mergelei nebūtų dalykų…

Straipsniui iliustruoti panaudoti Vytauto Jurkūno (vyresniojo) ir Pauliaus Augiaus Augustinavičiaus raižiniai.


Panašūs įrašai:

Tagged with:
 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *